2017 m. rugsėjo 15 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXXIV skyrius. 2017-09-15




XXXIV skyrius

 

Idilija, blyn... Tiesiog pastoralinis vaizdelis (v.p.: pastoralinis, iš it. Pastorale, nuo lot. Pastoralis – piemenų. Viduramžių ir ypač renesanso epochoje mėgstama literatūrinė ar dailės sritis vaizduojanti idilišką kaimą, piemenų meilę ir gyvenimą). Lidija, koketiškai juokdamasi, matavo ramunėlių vainikėlį ant Klauso galvos, o šis prietranka tiesiog lydėsi iš malonumo.

- Lauk už durų... ir lauki ten manęs...

Lidija išsigandusi aiktelėjo ir nėrė iš kambario.

- Monsinjore!!! – vaikinas pašoko, bet čia pat man mostelėjus, iš karto sėdo atgal ant patalynės.

- Na ir seniai?

- Monsinjore, aš niekada savo gyvenime, sau neleisiu bet ko kas jus užgautų... – Klausas išdidžiai krestelėjo galvą ir įsitikinusio savo teisumu balsu, pridūrė: -geriau jau atiduosiu save ketvirčiavimui...

- Gerai... – prisėdau greta. – Tada paaiškink kas vyko.

- Mes... aš...

- Dar geriau... – pažvelgiau į ginklanešio akis, kuriose neįžvelgiau jokio melo, - paklausiu kitaip. Kaip seniai ši snarglė krito tau į akį?

- Iškart... – vaikinas nuolankiai nuleido galvą. – Bet aš net mintyse...

- O ji?

- Ji taip pat! Tačiau visuomet sakė jog priklauso tik jums, - karštai išbubeno Klausas. – Mes... mes paprasčiausiai...

- Ką?

- Šiek tiek svajodavome, kaip būtų gerai, jei būtume drauge... – išsisakė eskudero ir čia pat užsikirto ir paraudo kaip virtas vėžys.

Ta-aip... štai tokios tokelės... Hormonai pas jaunuolį fontanuoja? Kaip ir ne: pas mergas laksto ir karštį nuleidžia. Užsižaidė? Tfu... kvailystės kažkokios...

- O tu sava makaule galvoti moki? Ji gi tau ne lygiavertė... – pabandžiau prisibelsti į Klauso smegenis... ir užsikirtau.

Auklėtojas, blyn... Pats gi pavyzdį su sava Matilda rodau.

- Bet ji gali paprasčiausiai tik būti su manimi... – paprieštaravo Klausas, o akys degte degė. – Nors... monsinjore, tai tuščios kalbos. Mes surišti priesaika, kurios niekada nesulaužysim.

- Na ir ką čia su tavimi dabar daryti? – atsistojau ir prasiėjau. – Netylėk, kalbėk.

Ypatingo pykčio – nejaučiau... Visiškai jokio: juk ragų man niekas neįstatė, o su galva dar sudraugauju. Na ir į šiuos jaunuosius pramuštgalvius daugiau žiūriu kaip tėvas ar globėjas. Tad ir dabar – vietoj to, kad nervintis ir pykti, paprasčiausiai jų gailiu...

- Sere!!! Paleiskite ją!.. – Klausas nusivertė nuo lovos ir šnypšdamas iš skausmo, suklupo: - maldauju jus...

- Kelkis ir nekvailiok... – tiesiog paėmęs už pakarpos, timptelėjau jį atgal. – Na ir kur tu ją dėsi? Pats nesupranti, su ja šalia manęs negalėsi būti.

- Monsinjore... Klausas įkišo ranką po pagalve ir ištraukė ritinėlį. – Vakar atlėkė pasiuntinys iš Breskenso ir atnešė laišką nuo mano sesers. Ji... ji...

- Ką ji? – vos sugebėjau numalšinti viduje užsiliepsnojusį dirgulį. – Ko čia marmaliuoji?

- Motušė amžiną atilsį. Man paliko savo dvarą Hafene.

- Užjaučiu... ir sveikinu... pala, kodėl aš apie viską sužinau paskutinis?

- Taigi jūs vakar su ševalje van Breskensu... šitą... – Klausas skėstelėjo rankom. – O naktį Lidiją išvarėte iš kambario ir grasinotės visus sukapoti... Tad aš ir neišdrįsau...

Mano galvoje staiga gimė planas. Panašu, kad visai neblogas. Ir jo realizacija man padėjo pažaboti siaubingą sudirgimą. O ką? Taip, aš sudirgęs, bet nekapoti gi šitas kvaišas? Tai yra, šitą jaunimėlį...

- Tau už drąsą  mūsų valdovas lygtais padovanojo gerą frizą (v.p.: arklių veislė) ir šarvus?
Fryzas

- Taip, monsinjore... – sukluso Klausas.

- Ir aš tau kai ką padovanosiu. Bet iš pradžių... kur tavo pistoletas? O tu gulėk ir užmerk akis. Mikliai...

Pabėriau parako ant lentynėlės, atlaužiau gaiduką ir iššoviau į lubas. Dūmai dar nespėjo išsisklaidyti, kaip į kambarį, lydima laukinio riksmo, įlėkė Lidija. Pamačiusi ramiai ant lovos gulintį kūną, metėsi prie jo. Sugriebė menamą lavoną už rankos ir žemu balsu liūdnai užkaukė...

- Nerypauk, kvaiša...

-Už ką, pone? – gražios Lidijos akyse blykstelėjo pyktis. – Už ką? Mes jūsų niekada neapgaudinėjom!

O-cho... betrūksta tik kad pultų... Tada jau tikrai būsiu priverstas ją pakarti. Gerai, nevarysiu į nuodėmę. Tegu myluojasi kvaišos balandėliai. E-ech... vis tik aš per daug geras...

- Kelkis gi jau... – nusivylęs bakstelėjau Klausui, - ji tuoj iš širdgėlos dar išprotės...

- Lidija!!!

- Klausai!!!

- Žiūrit į mane! – užriaumojau. – Reiktų jus čia pat vietoje pribaigti, bet aš mielaširdingas. Paleidžiu ją. Bet kad vakarop, čia jūsų nė kvapo neliktų. Važiuok ir priimk deramai palikimą. Su savimi pasiimsi Chorstą – padės su formalumais. Siauraakį, Samuelį ir Askensą su Piteriu – taip pat su savimi prigriebi. Tegu sėdi Gutene, luošiai, kad juos kur. Dvejiems mėnesiams išleidžiu. Tfu, ant jūsų...

Apsisukau ir išėjau iš kambario. Mylista, blyn, po velniu. O ant ko dabar išsikrausi, pagalvojai? Na ir velniai jų nematė. Tegu burkuoja, o aš ir taip ką nors prasimanysiu... Arba dar sau ką nors susirasiu... Blyn...

- Ko spoksot? – užrėkiau ant Luidži ir Pjetro, kurie sekiojo mane tarsi šešėliai. – Ko gero žinojot ir tylėjot?

- Sere... – dvyniai idealiai sinchroniškai nusilenkė. – Mes džiaugiamės tarnaudami tokiam teisingam ir kilniam ponui, su kurio išmintimi gali lygintis tik valdovai...

Na-a, taip. Protingi šikniai. Moka laiku ir vietoje pameilikauti. Nagi jie čia ir nė prie ko, tiesą pasakius.

- Va, taigi taip...

Paslampinėjau po namą, kažkiek paspardžiau baldus, pavaikiau tarnus ir galų gale susigalvojau užsiėmimą – nudaigoti prakeiktą lombardą: apsirėdžiau kaip priklauso ir išvykau... Tačiau užmušti, taip ir nepavyko – valdovas jį surinkti naują korpusą... Velnio vaikas...

Karolis Drąsusis, 1477 m.
Tačiau į vadavietę vis tiek atvykau ne veltui, nes kaip tik pas mane siuntė pasiuntinį, kad atvykčiau pas siuzereną. Sudalyvavau kariniame pasitarime ir sužinojau paskutines visai neblogas naujienas. Šveicarai apsiribojo tik mus išmušė iš konfederacijos ir nekreipdami dėmesio į Rene prašymus, paleido šauktinius. Pats Rene tai gyvas, tačiau kol kas ne neįgalus. Austrijokai ir elzasai, lyg irgi apsiraminę, patraukė į namus. Na nesusiklijuoja pas juos koalicija, o tai visai ne juokais džiugina Burgundiją, kuri dabar gerokai nukraujavo ir, karine prasme, ne visiškai pajėgi. Tačiau ypatingam džiaugsmui dar laikas neatėjo: kantonų taryboje, kunigaikščiui Rene, vis tik, leido rinkti į savo kariauną šveicarus. Tačiau buvo sąlyga, kad samdymo kaina bus ne mažesnis kaip keturi florinus į mėnesį. Taip sakant – alebardos kaina. Kitaip tariant, konfederatai ne už kalnų ir tik laiko klausimas, kada Rene iš kur nors išpeš pinigų. Kai tik gaus, taip vėl ir susipešim. Tas pats ir su Karoliu – tas taip pat neatsisakė minties nubausti šveicarus ir taip pat ieško pinigų. O kol kas, Burgundijos kariaunos likučiai, palikdami mažas įgulas visoje Lotaringijoje, traukiasi į Flandriją, kur buvo nuspręsta persigrupuoti. Štai tokios tokelės.

Tačiau man neteko džiaugtis vien tik dalyvavimu pasitarime – gavau užduočių iki pat ausų. Ir niekur nesidėsi – taip sakant, pagerbtas pasitikėjimu. Na ir be visa ko, kai kuriuos mano prašymus valdovas patenkino. Kaip ten toje dainelėje: vėl po šikna girgžda nuzulintas balnas?.. Vargšas mano pasturgalis...

- Na ką, mažumėlę atsipeikėjai? – vos ne vos susilaikiau, kad nenusižvengčiau žiūrėdamas į pagiringą Tuką.

- A-ha... – burbtelėjo Loganas ir truputį mikčiodamas tęsė: - p-pamiegot... t-taip i-ir negaliu...

- Pamiegosi... iki aušros. Varyk namo į lovą. Žengte... Stok. Sveikinu tave: tavo uošvė kanopas užvertė.

- Ką?.. – škotas sutrikęs pasikasė neskustą snukį.

- Anapilin iškeliavo.

- A-a-a... – patenkintas linktelėjo Loganas. – Ten jai ir vieta... O dvaras? Lygtais ten pas ją kažkas...

- Klausui liko. Dabar jis Klausas van Chafenas. Po to kai priims paveldėjimą, aišku. Ir po to, kai bus tą gabalėlį prijungsiu prie savo baronijos. Beje, klausimas beveik išspręstas. Valdovas maloningas – formalumai jau vykdomi.

- Na-a jo... – Logano snukyje galima buvo įžvelgti visišką nusivylimą. Na ir tegul...

- Nesiraukyk gi taip. Tau vis tiek nieko nesišvietė. Be to ten pilna visokiausių nesąmonių – užsiknisi tą naštą vilkti, nes lygtais tavos uošvės siuzerenas buvo Antverpeno miestas, o gal ir ne... Trumpiau, sprandą nusisuksi, na ir koks tau skirtumas?.. Viskas, varyk namo, prisikirsk kaip reikalas ir į lovą. Auštant išžygiuojam.

Išsiuntęs Tuką namo, aplankiau penktosios kuopos, kuri bebuvo tik eskadros dydžio, stovyklą ir asmeniškai atsirinkau žandarus, kurie mane lydės. Dar kažkiek pasisukiojau, išgėriau porą ąsočių sidro su pagiringais bendražygiais ir dingau namo. Reikalų iki smakro ir dar daugiau.

Nusprendžiau namą Nensyje parduoti, o šeimynykščius, tie kurie norės, perkelti į Gentą. Kuo toliau nuo bėdų, kol dar yra tokia galimybė. Taip, padėtis tokia, kurią galima pavadinti- „liūdnoka“. Ne, aš ne pesimistas, o tik realiai žiūriu į esamą padėtį. Gerą pusmetį atgal, Gente nupirkau neblogą vilą su šiokia tokia infrastruktūra ir užleistu sodu, bet rimtai juo pasirūpinti, taip ir nepavykdavo. Štai, ir pasirūpinsiu.

Tačiau pailsėti nepavyko: atvyko pasiuntinys su laišku, kuriame garbingieji Elzaso didikai siūlė susitikti, kad suderėtume dėl Osvaldo fon Tiersteno išlaisvinimo. Aišku, kad už skambią monetą. Na ir labai laiku. Tik kokio velnio jų riteriai paskyrė susitikimą velniai žino kur? Bijo? Tačiau tai spjūvis mano pusėn – pasiuntiniai turi neliečiamumo teisę. Ir aš, kaip šeimininkas už juos galva atsakau.  Keistoka, vienok... keistoka, bet tiek to.

- Luidži, bėgte pas Almeidą ir tegu kelia visus savus ant kojų čionai. O tu, Pjetro, varyk pas Baumgartnerį...

Susiruošimas daug laiko neatėmė ir dar likus trims valandoms iki saulėlydžio jau buvau pusiaukelėje iki Mezo upės akmeninio tilto, kur ir buvo paskirtas susitikimas. Šį bei tą įsakiau palydovams ir jau su nedidelę palyda tęsiau kelionę. Pažiūrėsim ar apgavo nuojauta, kuri manęs niekada nenuvylė, ar ne.

O štai ir vokiečiai. Ir jų nemažai...

- Jūs norite mane įžeisti? – dėl vidinio nuovargio, bei dėl mano eskudero bei meilužės pokštų dar nepraėjusio irzlumo, balsas nuskambėjo kiek griežčiau, nei to iš ties reikėjo. – Kokio velnio? Aš gi laiške aiškiai parašiau, kad išpirka lygiai du tūkstančiai florinų.

- Jūs laisvas savuose troškimuose... – storulis su prašmatniai papuoštu kastenbrustu iškart pasipūtė. – Tačiau jūsų reikalavimai visiškai neįvykdomi.

Per platų šarvinį sijoną, kuris buvo būtinas šio tipo šarvams, jis negalėjo prisėsti ant kelioninės kėdės ir dabar stovėdamas mindžikavo.


- Ponai, iš ties nevertą konfliktuoti... – į pokalbį įsikišo antrasis pasiuntinys – ganėtinai jaunas elzaso riteris su saldžiu snukučiu ir baltaplauke galva. – Barone, mes remiamės realia padėtimi. Neturime jokių ketinimų jūsų įžeisti.

At šykštuoliai! Dėbtelėjau į nuošalyje apsaugos apsuptą nelaimingąjį Osvaldą ir nusprendžiau derėtis iki paskutiniųjų. O per daug pūsis, tai išprovokuosiu barnį ir visus sukaposiu velniop.

- du tūkstančiai florinų.

- Velniai žino kas! – užstaugė Hansas fon Zeidlicas – tas pats storulis. – Osvaldai, brolau, atleisk, bet mes nusiplaunam rankas.

Osvaldas gailiai atsiduso ir įsmeigė žvilgsnį į žemę.

- Tūkstantis. Iš jų penki šimtai grynais – sidabru, o likusieji vekseliu. Velzero banko atstovas su mumis, - vėl įsiterpė jaunasis riteris. – Patikėkit, tai daugiau nei puikus pasiūlymas. Juolab, kad visa Osvaldo ekipiruotė lieka jums.

Dar vienas gailus fon Tiersteno atodūsis. Na taip, gaila vokiečiui tokį lobį prarasti. Jojo gotikiniai šarvai – tiesiog neįtikėtinos vertės. Ir dar kartu su nugaišusio destrierio šarvais, kuriuos pagamino Insbursko meistrai. Praktiškai jie net nesubraižyti. Na ir velniop, nusibodo...

- Sutinku...

Atsiskaitėme negaišdami. Chorstas patikrino vekselį ir nusprendė, jog šis nepriekaištingas. Na ir puiku.

- Mes galime manyti, kad visiškai atsiskaitę? – jaunasis riteris įdėmiai pasižiūrėjo man į akis. – Jei yra kokių pretenzijų, tai išsakykite dabar.

- Visiškai atsiskaitę... – atsakiau ir sugriebiau kalaviją, nes kylančio mėnulio šviesoje pamačiau, kad visi Elzaso riterių palydovai jau pasiruošę kovai.

- Oto, baik su ceremonijomis. Mūsų jau niekas nebesaisto!.. – patenkintas išpyškino storulis ir čia pat įsakė: - kirskit niekšus!!!

Iš čia pat, iš karto, gavęs porelę arbaleto strėlių, žvangindamas gelžgaliais krito ant žemės.

Priešais mane išžygiavo šauliai su paruoštais šūviui arbaletais. Nuskambėjo įsakymai ir riterių palydovus iš karto atkirto: pasirodė mosarabų arkebuzierų dagčių žiežirbos, nuaidėjo šūviai ir viskas tuo pasibaigė. Jaunasis elzasas pasimetęs apsidairė, nusispjovė ir metė ant žemės jau nebereikalingą kalaviją.

- Jūsų mylista, ką mums su jais daryti? – Almeida dūrė pirštu į surištus ir apkultus elzasus.

- Kaip, ką? Išrengti iki apatinių ir pakarti, - keikdamas klastingus vokiečius paskutiniais žodžiais, apžiūrinėjau įlenkimą ant krūtinės apsaugos. Vis tik niekšai spėjo paleisti strėlę. – Pala, palauk. Banko tarnautojo ir Tiersteno neliesk.  Iš pradžių noriu su jais pakalbėti.

- Jūsų mylista, prieš tai, kai baigsite tvarkyti mūsų likimus, prašau suteikti galimybę pakalbėti su anuo Oto fon Martenu. – Išbalęs kaip pati mirtis, Osvaldas von Tierstenas nusilenkė.

- Neprieštarauju.

Osvaldas priėjo prie surišto riterio ir spjovęs jam į veidą sušnabždėjo:

- Kaip tu galėjai, Oto?.. Kam gi? Taigi ne tavo pinigai...

- Eik tu... – abejingai sušvokštė riteris. – Jei viskas būtų išdegę, pats ačiū būtum pasakęs. O dabar jau vis vien...

- Prisiekiu, kad jei Viešpats neapleis manęs savo malonėse, padarysiu viską, kad tu netektum visų privilegijų ir atiduotų anatemai (v.p.: gr. Ανάθεμα - atskyrimas, pašalinimas - klaidatikių atskyrimas nuo krikščionių bendruomenės, gali reikšti ir prakeikimą. Tai aukščiausia bažnytinė bausmė, griežtesnė nei ekskomunikacija (lot. excommunico) – atskyrimas nuo bendruomenės), kaip paskutinį niekšą, - rūsčiai pažadėjo fon Tierstenas. – Valdovas mane palaikys...

- Kokios malonės, Osvaldai? Koks dar valdovas? – ironiškai šyptelėjo Otas. – Į pragarą kartu su manimi.  Barone, kaip ten tave... tai Osvaldas mus paprotino atsiųsdamas užšifruotą laišką...

- Užsičiaupk melagi. Barone, aš...

Aš visai niekuo nenustebčiau. Taip – riteriškumo ir kilnumo amžius, kuris, kaip visuomet, lygiai tiek pat atmieštas klastomis ir niekšybėmis. Niekas iki sandėrio ant manęs nepuolė – pirmiausiai patenkino visus garbės reikalus. O štai jau po to... o po to kvailas burgundų baronas jiems tapo paprasčiausiu priešu, kurį apskusti visiškai jokia nuodėmė. Juolab, kad mes ant beveik neutralios teritorijos. Viskas iki padorumo normalu. Gerai, kad įtariau klastą ir pasiėmiau pakankamai karių, juos paslėpti ir išprovokuoti užpuolimą. O šiaip...

Tiek to, nuotaika pirmą kartą per šią dieną pagerėjo. Laikas pasipuikuoti savo kilnumu.  Šiaip, kad būtų šioks toks kontrastas.

- Nemanau... – įbrukau į Osvaldo drebančias rankas gertuvę su vynu. – Jūs gi čia prie ko? Išpirką gavau, tad Sudiev. Naktį nerekomenduoju keliauti, bet siūlau jums pastogę ir šiltą priėmimą... kaip svečiui.

- Barone!!! – Elzaso riteris net susvyravo.

- Baikit jau, atsiskaitysim...

Banko klerkui taip pat suteikiau malonę. Šis senučiukas tai jau tikrai niekuo dėtas. Na ir dar vienas liudininkas niekada nepamaišys.

Grįžęs namo dosniai atsiskaičiau su pagalbininkais, puikiai pavakarieniavau su buvusiu belaisviu ir įlindau į karšto vandens sklidiną statinę surikiuoti savo minčių. Ryt nusimato ilga ir, gal būt, pavojinga kelionė, tad tikrai nepamaišys apgalvoti veiksmų plano.

Pats nepastebėjau, kaip užsnūdau, o prabudęs pastebėjau, kad vanduo atšalęs. Ot tai kūtvėla! Net neatmerkęs akių surikau:

- Civeta, užmigai?! Karšto vandens duok...

Padvelkė puikiai pažįstamas jazminų kvapas ir per akmenines grindis basos šlepsiančios kojytės ir iškart į statinę pradėjo lietis karštas vanduo.

- Užteks, o dabar pamankštink pečius. Tik atsargiai su savo letenomis...

- Aš būsiu labai atsargi, mano pone... – pasigirdo plevenantis minkštas balselis ir vandenin šliūžtelėjo kažkieno nuogas kūnas.

Atvėriau akis...

- Zemfira?!

- Taip... mano pone...
Philippe-Jacques van Bree "La première pose". Atelier de l'artiste à Rome.


 

2017 m. rugsėjo 8 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXXIII skyrius. 2017-09-08



XXXIII skyrius



Ateis laikas, kai mokslininkai tiesiog kiekvieną Murteno mūšio (v.p.: Schlacht bei Murten, 1476-06-22) dalelytę išnagrinės iš pagrindų ir nuspręs, kad Karolis Drąsusis šį mūšį pralošė. Na ir nebus nieko keisto: sunku jį pavadinti pergalingu, jei burgundai neteko apie aštuonis tūkstančius karių. Ir tai tik užmušti. Ir dar visą artileriją. Tiesa, atsitraukė drausmingai ir su pilnai išskleistomis vėliavomis. Be jokios abejonės, kad atkreips dėmesį į tai, kad Karolis ėmėsi įdomios taktikos, kuri leido nors kažkiek išlaikyti mūšio pusiausvyrą: išmušti visą Elzaso ir Lotaringijos riterystės pažibą, pridaryti didelių nuostolių šveicarams ir sudrebinti šveicarų falangos nenugalimumo šlovę.

O aš... O aš ką? Aš nieko... Baronas van Gutenas tik savo kukliomis išgalėmis, kiek galėdamas, padėjo siuzerenui. Įkvėpė, palaikė, petys į patį su savo kuopa badėsi ir kirtosi. Na ir, aišku, asmeniškai sužeidė Lotaringijos kunigaikštį. Nelaimei... arba laimei – ne mirtinai..



Trumpiau... jei be patoso. Tai įvykiai pasisuko taip. Netekę beveik visos savo kavalerijos, konfededatai labai sulėtėjo. Buvo priversti pastoviai persirikiuoti ir atmušinėti  beatodairiškus Burgundijos žandarų smūgius. Tik šiuo atveju, pasisėmę patirties, niekas neatakavo jų kaktomuša. Apsiribojo tik provokuojančiais įkandimais ir drausmingai laikėsi savo tikslo: sulaikyti ar sulėtinti priešo judėjimą, o jei pasiseks, tai dar ir sujaukti falangos rikiuotę. Manau suprantama, kad iki galo šios užduoties nepavyko realizuoti, tačiau vis tik, išlošė laiko, kad Žako iš Savojos korpusas, kartu su kažkokiu pastiprinimu, galėtų ateiti.
Lui Brauno (Louis (Ludwig) Braun, 1836-1916) paveikslas. Murteno mūšis 

Maestro Pelegrinas buvo aukštumoje ir į tankias priešų eiles iššovė viską ką tik sugebėjo ir pražudė bei sužalojo ne mažiau kaip penkis šimtus pėstininkų. Na gal panašiai tiek, o gal net gerokai daugiau. Paskutinį šūvį iš paskutinės jau nuo lafeto nulėkusios serpentinos iššovė asmeniškai ir su pabūklų įgulos likučiais, visai protingai nusprendęs nesivelti į peštynes, garbingai atsitraukė.

Manoji, dvidešimt penktojoje kuopoje, kurią dvidešimt pirmame amžiuje pavadintų nesukomplektuotu batalionu, tarnavo ispanai ir portugalai. Štai jie ir priėmė pagrindinį smūgį ir susipažino su šveicarų įniršiu. Na ne, mes jiems karyboje nė kiek nenusileidome ir netgi atvirkščiai, tačiau tokio beviltiško pasiaukojimo mumyse nebuvo. Šveicarai paprasčiausiai bukai puldinėjo ant iečių, kurios lūždavo nuo kvapą išleidusių kūnų svorio. Tiesiogine to žodžio prasme – iki kulkšniukų stovėjau priešo kraujyje, o lavonų kalnai, kai kuriose vietose, buvo aukštesni už mane. O šiaip jau man gimė viena tokia idėja! Reikia išprašyti iš valdovo manajai kuopai raudonus batus, kurie simbolizuotų jų žygdarbį. Nors... pala... mane ir vėl kažkur ne ten nunešė...

Tuo momentu, kai, pagaliau atvyko de Romono korpusas, maniškių buvo likę gal tik trečdalis. Taip, iš manųjų aštuonių šimtų kovotojų, rikiuotėje beliko vos šimtas septyniasdešimt. Nesikuklindamas galiu drąsiai pareikšti – mes nepasitraukėm. Naujai iškeptas ševalje van Breskensas kovėsi kaip tūkstantis kalniečių ir asmeniškai nukirsdino forchuto vėliavnešį, prie kurio prisiartino į gabalus sukapojęs kelis vėliavnešį supusius dopelsoldnerius. Tačiau vis tiek gavo su alebarda per galvą ir dabar tik mykia. Vaikšto, ėda, šika, o štai kalbos dovana iš vargšo atimta...

- Vyno, kad jus kur... kchr... blyn...

O, jau nemykia! Prašo vyno: reiškia – taisosi. Na ir kas gi ten su juo nutiks? Galvelės pas škotus kietos...


Taip... apie ką aš čia? Tai štai... kada jūsų nuolankus tarnas eilinį kartą susiruošė į aną pasaulį, Karolis Gražioji Saulutė... tfu... Karolis Drąsusis pergrupavo žandarus į vieną galingą būrį ir smogė į konfederatų flangą. Šveicarai, kurie buvo pešėsi su mumis, negalėjo persirikiuoti ir susimaišė. Žandarai, tarsi įkaitintas peilis per sviestą, perrėžė jų rikiuotę ir tiesiogine žodžio prasme, sumaišė su šūdais. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Šveicarai nebūtų šveicarais, jei taip paprastai būtų atsitraukę. Antroji ir trečioji falangos persirikiavo ir alebardomis perkirtusios ežius, pabandė užeiti į mūsų užnugarį. Tačiau kaip tik tuo metu atvyko Žako iš Savojos korpusas ir stojo su jais į kovą, o žandarai negailestingai ėmėsi naujo grobio.

Bet vėlgi tai nepadėjo. Prakeikti konfederatai vis tik prasiveržė per vagenburgą ir net nežinau kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne naujai iškeptas riteris Edvardas Bošanas ir mano ginklanešys Klausas. Šie vyrukai organizavo mažąjį pragarą žemėje - susprogdino du vežimus su paraku ir iškepė beveik visą prasiveržusį šveicarų būrį. Na-a taip... labai įspūdingas reginys... ir kartu šlykštus.

Tik dar bėda ta, kad kartu su šveicarais pražudė pusę mūsų arbaletininkų iš Lombardijos ir kažkiek anglų lankininkų. Na bet taip jau būna... Svarbiausia, kad abu gyvi, nors kažkiek ir paangliję. Ypač Edvardas – britas realiai tapo panašus į lauže keptą bulvę.

Galutiniame rezultate – šveicarus sustabdėme. Naktį atsitraukėme, nes nematėme jokios prasmės tęsti kovą, o konfederati priėmę formalią pergalę, mus paleido.

A, dar prie to pačio... Atsitiktinumo dėka, Žakas Savojietis galėjo sau ramiausiai paimti Murteną. Gynėjai neįtikėtinai įkvėpti artėjančios pagalbos ir tuo, kad apgulties korpusas paliko pozicijas, organizavo pramuštgalvišką išpuolį, kuriame dalyvavo beveik visos jų pajėgos. Tik neapskaičiavo to, kad Žakas apdairiai paliko penkis šimtus žandarų pasaloje. Savaime suprantama, kad miesto kovotojai gavo per visus galus. Burgundai negailestingai juos mušdami, kaip kokią avinų bandą ginė atgal į miestą ir vos neprašoko hersos Tačiau laiku sustojo, nes puikiausiai suprato, kad miesto gatvių mūšyje nieko gero nebus.

, kuris iškrenta iš aukos rankų. Nušvitimas ir Na, o štai tokio grožio? Grūdintas, grakšti savo lakonišku išbaigtumu strėlė su muzikiniu skambesiu sminganti į kirasą, kuri papuošta saikingu ornamentu. Saulės blyksniai ant kalavijo, kuris iškrenta iš aukos rankų. Galingo ir kupino jėgų kovotojo veide pasirodantis nušvitimas ir supratimas to, kas mums, gyviems - dar nesuprantama ir nesuvokiama. Ir kraujo purslų aureolė...

Tfu, kad mane kur... ot tai sukirbėjo! Ne, aš ne psichas, o paprasčiausiai kiekviena kova, kiekviena mirtis mūsų sieloje palieka pėdsaką, kuris deformuoja pasaulio suvokimą. Ir aš ne išimtis. O gal aš išties kvanktelėjau ir pavirtau į kraugerį maniaką? Žodžiu... tai nesvarbu...

Net ir nežinau, kaip pats išlikau. Mūsų pusėje žuvo labai daug kilmingų ir garbingų kilmingųjų. Tame tarpe ir Žoržas de Roziumbo, su kuriuo jau nebebūtų galima išvengti dvikovos, jei šis garbingas žmogus būtų likęs gyvas. Amžina tau šlovė, kabaljero! Velnias... vėl ašara nori prasiveržti... Kur gi ten ta mano taurė?

- Šlovė didžiosios Burgundijos gvardijos vadui!!! – išrėkė visiškai apsinešęs seras Džonas Midletonas ir išmaukęs taurę, sudribo kažkur po stalu.

- Šlovė!!! – nuo Burgundijos didikų balsų gausmo nukrito didžiulis tinko gabalas.

O grafas Pilypas de Krua, taikydamas į viešnamio šeimininkės batelio aukštą kulną, dar iššovė ir iš pistoleto.

De Romono grafas, tai yra Žakas Savojietis ir de la Roš-en-Ardeno grafas, tai yra didysis bastardas Antuanas – sumąstė ant stalų sutrypti kažką panašaus į džigą.

- Broliai!!! – ryžtingai pastuksenau durklo rankena per bokalą. – Aš laikysiu garbe po savo vėliava priglaudęs pačius veržliausius šio pasaulio karius. Hip-Hip!!!

Taip, štai tokie reikalai. Olivje de la Maršas, būdamas nemalonėje, liko tik didžiuoju dvaro prievaizdu, de Roziumbo – danguje šoka su angelais, o aš, šiandieną, iš pačio valdovo rankų, perrištą lazūrinės spalvos atlasine juosta, gavau kapitono buožę ir tapau visos Burgundijos gvardijos dalinio vadu. Tuo pačiu tapau ir pagrindiniu didžiuoju vyriausiuoju kamerheriu (v.p.: vok.: Kammerherr – pažodžiui – kambarių ponu. Tačiau tai ne prievaizdas. Iš esmės visai kita pareigybė, kuri priklauso nuo atitinkamo valdovo dvaro statuto ar papročių, tačiau bet kokiu atveju, tai valdovui artimiausias žmogus, patikėtinis, patarėjas ir t.t.., ir pan.) – sau ant sprando pasikabinau valdovo apsaugą. Tik savo darbą sau sėkmingai permečiau Loganui. Užsitarnavo kipšas. Štai taip. Okupavę geriausią viešnamį visame Nansyje, švenčiame. Nusikratome stresu, o tai iki žagsulio prisikentėjome kovos lauke. Minime žuvusiuosius, o kartu ir pilamės į gerkles. Velnias... kad kaip nors ir šio viešnamio nesudeginus...

Nesudeginom, bet atsipalaidavom neblogai. Taip gerai, kad net neprisimenu, kaip atsidūriau savo viloje, o apie vakarykščius įvykius teko sužinoti iš tetulės Lilitos. Senoji čigonė iš pačio ryto, rūpestingai, kaip kokia motina, atitempė puodą ugninio buljono ir ėmėsi maitinti iš šaukštelio.

- Na ir kam tu taip padarei, Žanai? – čigonė priekaištingai palingavo galvą.

- Ką?.. – palaikęs burnoje karšto buljono atgavau kalbos dovaną.

-Ką?! – Lilita net mostelėjo rankomis ir vėl ėmėsi šaukšto. – Štai ką! Savęs nemyli, savo smegenų nemyli, pilvo savo nemyli. Kodėl?

- Žinai, dAi (v.p.: kirtis ant „a“ – pagarbus kreipinys pas čigonus)... – pabandžiau pasikelti ir savo nuostabai supratau, kad skausmo kūne nėra ir ypatingų pastangų nereikia. – Žinai, kai kada norisi paprasčiausiai užsimiršti ir pasislėpti. Aplinkui būna taip baisu...

Čigonė supratlingai linktelėjo , įdėmiai dėbtelėjo į mano akis ir staiga pasidomėjo:

- Sūneli, o aš tau niekada nebūriau?

- Ne. O tu gali?

- Žinoma. – Lilita linktelėjo. Jos veidas buvo visiškai rimtas. - Aš juk kažkiek esu „čuvichani“.

- Ragana?.. Niekam apie tai nesakyk.

- Aš ir nesakau... – šyptelėjo Lilita ir iš kažkur  išžvejojo tuščią sidabrinį dubenėlį ir kamuoliuką vilnos su prismaigstytomis į jį adatomis. – Dabar užmerk akis ir ramiai gulėk. Aš kalbėsiu, o tu jei norėsi, galėsi klausinėti

Po sriubos mano iškankintas kūnas pasijuto gerokai geriau, todėl aš ramiai padėjau galvą ant pagalvės ir prisimerkiau. Įdomu...

Pasigirdo vandens teliuskavimas ir po akimirkos čigonė ėmė kalbėti:

- Vai-bai, berniuk mano. Tu neseniai pasiėmei daug gyvybių, bet reikiamų taip ir negavai...

- Kas su jomis?

- Vienam visai blogai, bet išgyvens. O kitas sveikas, nors tu jį pirmą turėjai...

Smegenys suprato čigonės žodžius. Tas, kuriam blogai, bet kuris gyvens – Rene, o antrasis, kuris sveikas –prakeiktasis Kampobasas. Gudročius lombardas mūšio metu, metęs savo žmones, kažkur dingo, bet pabaigoje apsireiškė ir net įsigudrino patekti Karoliui į akis surengęs bereikšmę, parodomąją ataką su savo palydovais. Ot gi, kalės vaikas...

- Yra dar vienas... – man pasirodė kad čigonės balsas sunerimo. – Tačiau jis... jis ir miręs, ir gyvas. Tuo pačiu metu. Kaip tai gali būti? Papasakok man.

- Kažkada, labai seniai, užmušiau labai blogą žmogų. Ir štai, neseniai sužinojau, kad jis gyvas. Arba jį išspjovė net pats pragaras...

- Mielasis, ką jis padarė?

- Jis užmušė mano tėvą, o po to ir mano pamotę, kartu su dar negimusiu kūdikiu... – nevalingai suspaudžiau kumščius.

- Tu jį sutiksi dar ne greitai... – čigonė ramindama padėjo savo ranką ant mano peties. – Bet užteks kalbėti apie liūdnus dalykus. Nieko ypatingo nematau, o tai ką matau, tau nebūtina žinoti.

- Kuo daugiau žinių, tuo daugiau vargų?

- Tu labai protingas, mielasis. Nors bendrai paėmus, geriausiai, kad visų pirma susitvarkytum su savo meilės reikalais.

- Nepradėk, dAi... – nuleidau kojas iš lovos, pasiraukiau pagalvojęs, kad reikės užsiimti reikalais, ir paprašiau: - Lilita, geriau padėk apsirengti...

Iš kovos grįžau visiškai sveikas, tačiau vis tiek jaučiausi kaip sukultas obuolys, tarsi visas kūnas būtų viena skausminga mėlynė, tad dabar, paryčiais, kol neprasivaikščiosiu, kai kurie judesiai ganėtinai skausmingi.

- Dar ko... – prunkštelėjo čigonė ir suplojo delnais du kartus. – Ir be manęs yra kam padėti.

Girgžtelėjo durys, aš pasisukau, bet vietoje dvynių, lengvai nustebęs pamačiau rytietišką gražuolę. Arba guriją...

Priešakyje dviejų tarnaičių su nukrautais padėklais, sustingo neįtikėtinai graži mergina su rytietiškais apdarais.

Ilga brokato liemenę juosė pynutė, kuri paryškino neįtikėtinai liauną taliją, ilgas kojas puošė šarovarai ir šlepetės su užriestais galais. Juodus plaukus prilaikė plonytė diadema, o apatinę veido dalį slėpė lengvas, tarsi besvoris vualis...

- Sveikinu tave, mano pone... – Zemfiros balsu ištarė gurija ir skambčiodama nesuskaičiuojamomis apyrankėmis ant rankų ir kojų, nusilenkė.

- Na jūs čia aiškinkitės, o aš ir taip turiu kuo užsiimti, - Lilita iš kambario tarsi išgaravo.

Štai tau kad nori... Dar tada, kai išvykau iš Nensio, Zemfira atrodė kaip visiškai išsekusi suglebėlė. Aišku, kad buvo kažkokios užuominos, kad tai simpatiška mergina, bet štai ši mergina... Net ir nežinau ką pasakyti... Pala! O ką Lilita turėjo galvoje sakydama: „...geriausiai, kad visų pirma susitvarkytum su savo meilės reikalais“? O, blyn... ir vėl moteriški suokalbiai...

Tarnaitės, gavusios merginos įsakymą, pasišalino iš miegamojo, o sirė vikriai prisiartino ir suklupusi paslėpė savo veidą mano delnuose:

- Aš savo ponui paruošiau pusryčius...

- Chm... – kažkodėl jaučiausi sutrikęs. – Na... tada valgydink, ar ką...

Akimirksniu ant mažo stalelio, kuris stovėjo šalia lovos, atsirado padėklas... O Dieve Šventas! – Padėklas buvo nukrautas pačiais tikriausiais čeburėkais (v.p.: iš esmės „burėkų“ yra labai daug rūšių ir jie žinomi nuo pačių seniausių laikų. Pas mus labiausiai paplitęs „skanus burėkas“ – krym.: „çiberek arba turkiškai: Çiğ börek ar çibörek „žalias burėkas“ – žaliasis, kadangi į tešlą dedama termiškai neapdorotas faršas ir kepamas/verdamas kartu), gausybe pijalų (v.p.: persų k.; sk. pijala) - kūgio pavidalo puodukas be ąselės, į viršų platėjantis) su padažais, pachlava (v.p.: arba dar bachlava - tradicinis pyragaitis/saldumynas su riešutais), kažkas nepažįstamo ir kavos servizas.

- Labai skanu... – su didžiausiu pasimėgavimu atsikandau sultingo čeburėko.

- Jūsų neverta vergė ilgai ieškojo tinkamo avinėlio, o po to tris mėnesius stebėjo, kad jį teisingai šertų... – patenkinta ištarė mergina ir nuščiuvusi delnu burną.

- Paduok man štai tą skrynelę, - kavos puodeliu parodžiau į dėžutę ant stalo. – Ir jei dar kartą save pavadinsi verge, aš tave... aš tave...

Ką gi aš su ja padarysiu, taip ir nepasakiau. Kaip nepagarsinau ir keletą vaizdinių iškilusių mano galvoje. Vardan moralės. Ir šiaip...

- Viską ką pageidausite, mano pone... – mergina akimirksniu įvykdė prašymą ir vėl klūpodama sustingo su dėžute ant ištiestų rankų.

- Čia tau. Ir tavo ponas pageidauja pasidalinti su tavimi pusryčius.

- Man?.. – didelėse migdolinės formos sirės akyse sužibo džiaugsmas, bet iškart jose pasirodė ir ašaros. – Tačiau aš neverta jūsų malonės, pone...

- Tu verta daugiau, mergaite, - atsargiai nubraukiau ašaras nuo Zemfiros skruostų. – Įsakau tau daugiau neverkti.

- Neverksiu, pone... – sirė akimirksniu atidariusi dėžutę pasipuošė ten gulėjusiais auskarais ir kolje (v.p.: pranc. collier – dažniausiai prabangus moteriškas kaklo papuošimas – puošnus vėrinys), pakštelėjo man į ranką ir įsitaisė prie stalelio.

- Va štai taip, jau gerokai geriau... – aš atvirai gėrėdamasis mergina, karštligiškai ieškojau išeities iš susidariusios situacijos.

Kokios situacijos? O štai tokios... Velniai rautų! Aš matau akis, kurios pripildytos meilės ir pagarbos. Na ir pats, kad mane kur... velnias... O gal viską paleisti ir tegul būna kas bus? Tikrai, tegu būna taip, kaip bus.

- Pone, aš turiu jums papasakoti savo istoriją...

- Aš viską žinau... – perbraukiau pirštais per merginos delną. – Ir aš tavęs visiškai nesmerkiu.

Aš iš ties viską žinau – Chotabyčius pasialino keliomis smulkmenomis. Ir ką čia pasakysi? Gal tik tiek, kad dėl meilės daromoms kvailystėms ir niekšybėms nėra jokių ribų. Bet tai jau visai kita istorija ir aš ją papasakosiu kitą kartą. Mano, žmogaus, kuriame dar liko šiek tiek anos gyvenimo suvokimo, tai iš vis nieko baisaus nenutiko. Visi gali klysti – ypač jaunystėje. Na, o portugalų ruterį, kuris apgavo merginą ir įkišo ją į vienuolyną, po to kai ji jį atstūmė, nubaus pats gyvenimas. Arba aš – jei sutiksiu jį savo kelyje.

- Aš savo tikėjimo neišdaviau... – matomai Zemfira nusprendė paaiškinti jai pačiai gana svarbią aplinkybę. – Mano šeima ir aš pati, krikščionys. Mus dar vadina maronitais (v.p.: Maronitai - krikščionių etnoreliginė grupė Levante. Jų pavadinimas kilęs nuo sirų šventojo Marono, kurio pasekėjai persikėlė iš Šiaurės Sirijos į Libano kalnus ir ten įkūrė Maronitų bažnyčią. Šiuo metu maronitų daugiausia yra Libane, kur rezidentas privalo būti maronitas, ministras pirmininkas – sunitas, parlamento pirmininkas – šiitas, viceministras pirmininkas ir parlamento vicepirmininkas – stačiatikis). Taip, kad...
Maronitai (senovinė graviūra)

- Man tai neturi jokios reikšmės, mergaite, - atidžiai tyrinėjau sirę ir niekaip negalėjau suprasti, kaip galėjau nepastebėti tokio grožio. – Geriau tu man pasakyk štai ką: tu nori namo?

- Namo? – sirės akutės išgąstingai blykstelėjo. – Ponas mane išveja?

- Ne, mergaite mano, aš turiu galimybę tave išgabenti į tėvynę pas tėvus.

- Ne!.. – Zemfira krito ant grindų ir apkabino mano kojas. – Aš nenoriu!..

- Kodėl? Tu bijai tėvo? Neverta – kiek man žinoma, tavo tėvas sugniuždytas skausmo ir su džiaugsmu tave priims atgal.

- Mano vieta šalia jūsų kojų, pone! – sirė dar stipriau įsikabino į kojas. – Nevykite!!! Meldžiu!!!

Še tau, kad nori. Kažkokios tai melodramiškos aistros...

Pasistengiau kuo greičiau ją pakelti nuo kilimo, priglaudžiau prie savęs ir sušnabždėjau į ausį:

- Na ką tu... Na iš tikro... Niekas tavęs be tavo sutikimo neišsiųs. Nusiramink...

- Tiesa? – šniurkštelėjo mergina.

- Tikrų tikriausia. Neverk...

Na ir nebežinau ką su ja daryti. Panašu, kad mergina įsimylėjusi iki ausų. O aš? O aš – ne. Graži, patraukli, ne juokais jaudina... bet ne daugiau. Nors... niekas gi neverčia jos man mylėti. Meilė  - labai kaistas dalykėlis. Būna, kad užgriūna ant galvos kaip sniego lavina, o būna, kad ateina su laiku. Ir visai nebūtinai ji pirmuoju atveju bus stipresnė ir ilgaamžiškesnė, nei antruoju. Tiek to, vis tiek anksčiau kaip po metų nepavyks merginos išsiųsti  namus... O per metus dar daug kas gali nutikti.

Zemfira po mano pažadų taip nušvito, lyg aš ją būčiau pavadinęs mylimiausiąją žmona ir iš miegamojo išbėgo vos ne pasišokčiodama. Na-a taip... mergaičiukė.

Apsirengti padėjo pačiu laiku pasirodę dvyniai ir aš nužingsniavau aplankyti sužeistųjų bendražygių. Ne vila, o karo lauko ligoninė – lazaretas kažkoks (v.p.: lazaretas kilęs iš pranc. Lazaret ar it. Lazzaretto - stacionari gydymo įstaiga prie kariuomenės dalies, skirta ligoniams, kuriems nereikia ilgo ir specializuoto gydymo). Su Loganu, tai viskas aišku. Beje jo čia ir nėra – dar negrįžo iš po išgertuvių. Apie Klausą jau pasakojau – šiek tiek vargšelis apdegė ir dabar nuo kojų iki galvos aptepliotas siaubingai smirdančiu tepalu, kurį pagamino Samuelis. Beje, Samuelis taipogi tarp nukentėjusiųjų – žydų daktariūkštis gavo strėlę klubus. Ir tai dar ne viskas. Chorstas neteko gabalioko ausies, o Fenui su alebarda trinktelėjo per pakaušį ir dabar vaikšto susisukęs kaip šimtametis senis. Van Risas pavyzdingai sveikas, nors neteko mažojo pirštelio, o Askensui sulaužytas raktikaulis. Žodžiu, kaip sakoma – iki vestuvių išgis. Pyktis tik ir ima.

Na taip ir reikia. Reikalas tame, kad ši pašlemėkų komanda nepaklausė mano įsakymo ir vietoje to, kad išsinešdintų į saugią vietą, pasislėpė netoli visų įvykių sūkurio. Na ir aišku, kad gavo per kaulus, kai ant jų, persigrupuodamas netyčia užvirto Elzaso riteris Osvaldas fon Tierstenas su visa savo palyda. Maniškiai išliko tik todėl, kad paskutinę akimirką su jais išsiunčiau dešimt arbaletininkų, o riterio palyda nebuvo gausi. Žodžiu, per susidūrimą krito šeši manieji šauliai, o anie gavę geros pylos , pabėgo. Knechtus – ietininkus sukapojo ir papjovė, o patį Osvaldą fon Tiersteną bendromis pastangomis paėmė į nelaisvę. Be viso to, paaiškėjo, kad Osvaldas fon Tierstenas buvo ne šiaip eilinis riteris driskius, o tikras aukštutinio Elzaso balji – administratorius. Jis buvo vos ne antrasis asmuo tarp Elzaso riterių vadovybės. Prieš pat kovą, būtent jis, įšventino Rene į riterius. Štai taip. Sėdi dabar požemyje ir liūdi dėl tokios beviltiškos padėties ir gėdingos nesėkmės. Žodžiu, laukia išpirkos. Na bet nieko, panašu, kad jo pasiimti jau išvyko, tad greitai su ramia sąžine galės keliauti laisvėn.

- Na ką, maestro Fenai, nugarėlę skauda? – įėjęs į kambarį, kur jis buvo įkurdintas kartu su Chorstu, plekštelėjau per nugarą.

- Ouuu-u-u!.. – užkaukė inžinierius ir braukdamas iš skausmo nuriedėjusias ašaras chalato rankove, pabandė nusilenkti. Tačiau nesugebėjo, nes ir taip jau buvo susisukęs.

- Ir ne stūgauk. Ačiū sakyk, kad iš vis galvos nenurideno. Kur gi aš dar naują kokį kiną surasiu? Štai taip... – pagrasinau kumščiu architektui ir  pasisukau į Chorstą, kuris buvo sustingęs nusilenkime. – Kur ausis, aš tavęs klausiu? Pasivaikščioti išėjo? Gal ir antrą išleisti? Aš galiu.

- Pone!..

 - Šeimininke!..

-Tylėt! Visus nubausiu! – ypatingai tai nepykau, bet šaukiau dėl profilaktikos. – Va, štai, ką dabar veikiat? Tinginiaujat?

- Konkubinatą studijuojam (v.p.: lot. concubinatus concubina – sugulovė. Terminas kilęs iš Romos teisės. Tai yra  teisiškai sureguliuotas nesantuokinis gyvenimas tarp laisvo vyro ir laisvos moters. Viduramžiais dažnai buvo taikomas sprendžiant ginčus tarp skirtingų luomų sugyventinių, kaip pavyzdžiui tarp kokio didiko ir kurtizanės. Dar pavyzdžiui, atskirais atvejais, tai net vedybos pagal susitarimą ar sutartį (nepainioti su šiuolaikine santuokos sutartimi) – galėjo būti laikoma konkubinatu, o ne tikrąja santuoka)... – išrėžė Chorstas. – Gal būt jums greit prireiks.

- O aš iš atminties į frankų kalbą verčiu karvedžio Sun-Tzu traktatą (v.p.: Sun Tzu, Sun Zi arba Sun Wu buvo šešto amžiaus pr.Kr. Kinijos generolas ir karo strategas. Jis yra plačiai žinomas dėl jo veikalo "Karo menas", kuris darė įtaką viso pasaulio karybos istorijai)... – skausmingai raukydamasis pralemeno Fenas.


- Išgamos, aš jums ne tik užvošiu bet ir pakarsiu!.. – pagrasinau ir likau patenkintas jų išgąstinga reakcija. – Žiūrėkit, jūs man!
Sun Tzu

Po to atėjo eilė van Risui ir Askensui, tačiau paskutinę akimirką persigalvojau ir su šiais veteranais tik maloniai paplepėjau. Tuo pačiu išsiklausinėjau apie susidūrimo smulkmenas ir iki ašarų prisijuokiau iš Feno, kuris pasišokėdamas pabandė išmušti fon Tiersteną iš balno.

- Na tai reiškiasi, siauraakis sukaukė kaip skerdžiamas, ir kaip pašoks!.. – Askensas nuoširdžiai nusijuokė ir čia pat susigriebė už peties.

- Ir kaaaaaip tvojosi!.. – purtydamas sutvarstytą ranką užkaukė Piteris. – Idiotas!

- Baik jau... – stumtelėjo atsigavęs Askensas. – Palašu tai jis puikiai mojavo. Tik šokinėjo kaip ožys ir kriokė, kaip nebaigtas pjauti paršelis...

Garbieji veteranai vėl ėmė kvatotis.

- Gerai jau, brolužiai, su jumis gerai, bet reikalai patys nesusitvarkys... – paplekšnojau per pečius seniesiems draugams ir susiruošiau išeiti.

- Kapitone... – Askensas pagarbiai mane sulaikė. – Jūs savo mažuosius kaip nors apdovanokit. Tai jie įsigudrino riterio žirgo kojas perpjaut. Be jų - net ir nežinau kuo viskas būtų baigęsi...

- Būtinai. Na, laikykitės ir labai jau ne girtuokliaukit... – nuėjau aplankyti Klauso.

Atidarau jo kambario duris ir sutrikęs sustingstu...

Man vaidenasi?..

Aš gi...

Suplėšyti į gabalus man juos, ar ką?..








2017 m. rugsėjo 1 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXXII skyrius. 2017-09-01



XXXII skyrius.


- Na ką?

- Viskas iki paskutinio pataro... – patenkintas sušniurkštė Tukas. – Pinigėliai jau po užraktu, užplombuoti ir sargybą pastačiau.

- Gražuoliukas. Varyk pas savus...

Pala... kažkokia labai jau kažką primenanti scena. A-a-a!!! Kad tave kur, po galais! Taigi prie Neiso! Ten kaip tik prieš pat mūšį taip pat atlyginimus išmokėjo. Tik tada aš dar buvau ne baronas van Gutenas, o tik sėkmės kareivukas, kurio vardas – ševalje de Driuonas. Na ir Tukas dar junkerio titulu pasidabinęs nebuvo. Na-a taip... Kiek daug laiko nuo to momento prabėgo. Reikia gi... Na ne, kai išeisiu į poilsį - būtinai parašysiu memuarus. Na ir kaipgi juos pavadinti? „Šauniojo papuolėlio nuotykiai“? Ne, lėkšta ir banalu. „Armanjako šalis“? Ko gero taip pat ne. Kol kas aš neturiu jokios šalies. Ir kažin ar turėsiu.  Nors, ko gero – užbėgti už akių neverta – dar ne vakaras. „Bastardas“? Va! Taip ir pavadinsiu. Arba?..

Tek jau to. Neverta skubėti. Iki ramybės dar išgyventi reikia. Net įdomu, o kas vyksta mano gimtajame dvidešimt pirmame amžiuje? Ko gero... Velnias! Kažkaip nyku. Neee... kvailas mintis reikia iš galvos mesti...

Blausi optika priartino apgriautas Murteno sienas. Neblogai padirbėjo. Šiaurės vakarų bokštas šviečia kiaurymėmis, o dvejose vietose sienos visai nugriautos. Eina kalbos, kad per pastarąjį šturmą Žako Savojiečio, de Romono grafo žmonės jau kovėsi ant pačių sienų. Tačiau nepavyko. Miesto įgulos komendantas Bubenbachas asmeniškai vadovavo kontratakai ir išvijo burgundus. Tačiau, mano galva, kitą kartą kažin ar jam pavyks. Jei, aišku, bus tas kitas kartas...

Trimitas suskambėjo kažkur kairiau. Iškart prisiminiau vakar nurodytą Karolio dispoziciją.

- Jei anas priešininkas sumąstys šturmuoti mus, kai mes būsime prisidengę įtvirtinimais, mes jam visai būdais žalą darysime... – balsu parodijavau kunigaikščio įsakymą ir nusivylęs net nusispjoviau.

Kad kur tave šikantį, velnias, sutrauktų! Kur gi jūs matote įtvirtinimus? Skystą palisadą, retus ežius, žemą žemės perkasą... Ir tai viskas?! Jei čia įtvirtinimai, tai aš – Orleano mergelė. Tfu, atleisk man Viešpatie! Gerai, kad nors pabūklai ten. O gal ir atsišaudys.

Kas gi šitą „Mažino liniją“ dengia? (v.p.: pranc. Ligne Maginot - Prancūzijos gynybinė linija, pastatyta Tarpukariu prie sienų su Vokietija ir Italija. Pavadinimas kilęs nuo Prancūzijos karo ministro Andre Mažino pavardės. Kartais vadinama „Alpių linija“) Midletono britai ir prakeiktų lombardų kondotjerai? (a.p. kondotjerai – iš esmės, taip dabartinės Italijos regione buvo vadinami samdinių būriai, kurie turėjo savotišką samdymo specifiką – ypač Venecijos Respublikoje. Vėliau, panašiai nuo XVI a. pirmos ar antros pusės kondotjerais buvo pradėta vadinti bet kokie samdinių būriai iš minėto regiono) A, na dar flamandai iš dešimtos kuopos. Na ir kokio velnio jų tiek mažai? Po galais...

- Kapitone... – raitas ant žemos rudos kumelės prie manęs prišuoliavo maestro Pelegrinas. – čia toks reikalas...

- Kalbėkit, maestro Rafaeli.

- Inspektavau mūsų pabūklus... – lombardas kiek susimėtė.

- Ir ką?

- Trumpiau, daugiau kaip po dešimtį šūvių nė vienas vamzdis neatlaikys, - karčiai išsisakė lombardas. – O gal ir mažiau.

- Aplaidumas? Kenkimas? Kaltus radot?

- Išsidėvėjimas... – nusiminęs atsakė mano artilerijos vadas. – Praktiškai nuo pat Neiso su jais dirbame.

- Ta-aip...

Ir jis šimtu procentų teisus. Niekuo nauju savo kuopos nepapildžiau. Apsiribojau tik lafetų ir sviedinių modernizacija. Gal be reikalo? Och kaip dabar vienaragės haubicos praverstų! Kalės vaikas... vis bijau ir nedrįstu per daug naujovių atnešti šiam pasauliui...

- Pone, leiskite pasakyti... – į kalbą įsikišo greta besipainiojantis Fenas.

- Leidžiu, - nukreipiau dėmesį į kiną.

Architektas ant kalvelės uždėjo siaubingos išvaizdos molbertą ir įsijautęs paišė miesto apgulties panoramą. Norėdami kuo labiau apsaugoti Feną, mes jį buvome praktiškai supakavę į geležį – nuo galvos iki kojų, tad dabar jis atrodė ganėtinai keistai. O jei dar prie šio vaizdo pridėti teptuką rankoje ir ilgą palašą prie diržo, tai netgi komiškai. Nors reikia pripažinti, kad „kitaicas“ visais šiais reikmenimis moka naudotis ganėtinai puikiai. Nors, be abejo – teptuku geriausiai.

- Galima ant laibgalio žiedus užvirinti. Bendrai paėmus nepadės, bet kažkiek išlošime.

- Tai kad jau viriname! – numojo ranka lombardas. – Dar auštant įsakiau kalvę kaitint. Tik bijau, kad nespėsim. Kol nuo lafetų nuimsim, kol...

- Tylos! – pertraukiau abu inžinierius, kai pamačiau kažką šmėžuojant priešais įtvirtinimus.


Bernas

- Švicai, - tyliai pasufleravo Klausas. – Su Elzaso žandarais.

- Pats matau...

Taip, tai jie. Berniečiai, fribūrgiečiai ir šviciečiai (v.p.: iš Berno, Fribūro ir Švico kantonų). Štai ir kantono vėliavos šmėžuoja. O štai čia jau šauktiniai iš Lucerno. Velniai rautų, o iš kur pas juos raitieji žandarai? Pagalba atvyko? Prasti popieriai... Nors bendru skaičiumi, konfederatų mažoka. Nejaugi išdrįs pulti?

- Maestro Rafaeli, palikt ramybėje kalvę. Varykit kaip viesulas į stovyklą ir ruoškite veglerius. Sviedinius velniop – palikite tik kartečę. Pabūklų negailėti. Išnešios – na velniop. Vykdyt!



Fribūras
Visa Burgundijos lauko artileriją, o tai pusantro šimto žiočių, dabar šiuose įtvirtinimuose, o apgulties pabūklai prie miesto sienų. O manieji šeši pabūklai šalia vadavietės – kaip strateginis rezervas vagenburgo sustiprinimui. Ten ir pagrindinės Burgundijos pajėgos. Bendrai paėmus – už pusantro kilometro nuo čia prasidedančių įvykių. Mat kunigaikštis po kelių bergždžių dienų praleistų belaukiant priešo, nusprendė savo kareivukams leisti pailsėti. Jo nuomone, pagal jo pačio sumąstytą karo veiksmų planą, šveicarai nedrįs pulti. Tokia dispozicija, po galais! Julijus Cezaris visame gražume, kalės vaikas...


Staiga ausų būgnelius suspaudė griausmas, o pabūklų liniją apgaubė tamsiai pilkas dūmas. Pagaliau pabūklai atidengė ugnį.



Švicas
Pirmąsias šveicarų eiles išvagojo. Rikiuotė susispaudė ir užpildžiusi tarpus žygiavo toliau. Dar viena salvė – žingsniuojantys sutingo. Na, mieli draugai – tai jus štai taip. Ko tai aš be reikalo pergyvenau. Be jokios abejonės – šveicarai geriausi pėstininkai visoje Europoje, bet jų mažoka, kad galėtų persiristi per pusantro šimto pabūklų poziciją. Karolis kažkokia tai prasme, vis tik, buvo teisus. Gerai, užteks šiuo cirku gėrėtis – laikas ir į vadavietę...

- Klausai, Fenai, dvyniai – paskui mane... – spustelėjau pentinais Rodeną ir nušuoliavau į stovyklą.


Ten, ko gero, jau formuojamos batalijos, kurios turės pereiti į kontrpuolimą. Reikia kažkaip prisiderinti ir suspėti atsilaužti truputėlį bendros šlovės.

Priešais mus pasirodė žandarų būrys. O, kaip išsipustė gaideliai. Šarvai blizga, galingi arkliai darniai kanopomis dunksi į žemę, vėliavėlės ir plunksnos plevėsuoja. Tai avangardas. Paskui juos pajudės ir kiti. Susitelks į geležinę lavą ir kaip plieninis plūgas pereis per forchuto likučius.

Tačiau siaubingai mano nuostabai, stovykloje radau visišką netvarką. Daliniai pušinėjo savo teritorijose ir, panašu, kad, visai nesiruošia niekus žygiuoti. Kitų žandarų žirgus tik dabar pradėjo balnoti. Nieko nesuprantu. Prijojau prie savo senojo pažystamo ir tiesiog smalsumo dėlei, pasiteiravau:


- Sere Džonai, kas per pokštai? Šiaip tai jau mus atakuoja...

Midletonas nespėjo atsakyti. Į stovyklą įlėkė jo leitenantas, tas pats Edvardas Bošanas, dešimtasis Vusterio grafo sūnus, ir savo arklį sustabdė šalia Karolio, kuris apie kažką gyvai kalbėjosi su savo bendražygiais. Nulėkė nuo balno ir suklupo ant vieno kelio priešais kunigaikštį.

- Sere! Jūsų šviesybe! Drįstu pranešti, kad priešas prie įtvirtinimų žygiavo trimis falangomis. Tačiau atmuštas ir su didžiais nuostoliais atsitraukė ir dingo iš akiračio...

Ką jam atsakė Karolis – negirdėjau, nes dvariškiai džiaugsmingai ėmė rėkauti.  Pamačiau tik, kad kunigaikštis pakėlė jaunąjį britą nuo kelio ir tris kart apkabino.

Aišku... Jei šveicarai turi tik šias pajėgas, tai šiandieną jokių darbų nebus. Žodžiu, eisiu geriau aš reikalus tvarkyti. Vis tik stovyklos komendantas, o šiaip kažkas...

- Luidži, Pjetro...

- Taip, monsinjore.

- Mikliai dumiat prie įtvirtinimų. Pasirinkit kur arčiau kokią kalvą ir stebėkite padėtį. Apie visus pokyčius nedelsiant pranešti.  Jei kas rimto, tai abu nedelsiant grįžtat. Vykdyt.

- Monsinjore...

- Jūs dar čia?

- O žiūroną?..

Na-a taip... žiūronas bernams tai kažkoks fetišas. Mažieji tiesiog trokšte trokšta progreso.

- Laikykit. Jei pamesit, šiknon ją jums sugrūsiu!

- Nebus ką kišti, monsinjore, jei pamesim, - Luidži nuolankiai palenkė galvą, o Pjetro net pridengė burną kumščiu, kad neprunkšteltų ir juoko.

- Škic!..

Išsiunčiau dvynius, o pats nupėdinau žiūrėti vagenburgo. Čia pat aptikau, kad vežimai kai kur nesujungti grandinėmis ir įsakiau išplakti kaltuosius. O po to dar kartą, kad statinių tvora per reta. O po to įsakiau pagilinti griovį, nes ne griovys, o kažkokia vagelė... Atsipalaidavo tinginiai. Na nieko, jūs tuoj pas mane ir žolę išmoksite dažyti...

Tuo pačiu pakėliau ant kojų savuosius ir išvariau į pozicijas. Nieko, lietutis tik purkšnoja, tad neištirps. Veglerius (v.p.: prancūziška transkripcija - praktiškai serpentinų ir falkonetų sinonimas) ir serpentinas taip pat perridenom į tą pusę, kur greičiausiai galėtų pasirodyti šveicarai. Na, o po viskam, ilgai liežuvį aušinau su Žoržu de Roziumbo ir išsireikalavau papildomai pusantro šimto lankininkų stovyklos pridengimui.

- Žanai, jūs šiandieną perteklinai nervingas, - prie manęs prisiartino de Romono grafas. Ganėtinai jaunas vyras su kilmingai stambia marmūze. Reikia pastebėti, kad tai buvo ganėtinai impulsyvi asmenybė, bet mudu kažkaip sutarėme ir ganėtinai draugiškai bendravome. Beje, neblogas kovotojas – moka ne tik kalaviju mosikuoti, bet turi nuovokos ir taktikoje. Na, o su šveicarais jis turi ypatingų sąskaitų: savo laiku, kalnų ožkaganiai atsiriekė vos ne visas jo valdas.

- Gal būt, Žakai. Tačiau patys žinote – kareiviokus reikia muštruoti ir dresiruot kaip skalikus, o tai jie jau bus ne kariai, o miestelėniški niekšai.

- Tikra tiesa!... – grafas patenkintas nusikvatojo ir patarė: - jūs dar pakarkite kokią porelę, kad būtų pavyzdys likusiems. Patikėkit – veikia be priekaištų.

- Taip ir padarysiu. Jūs kur traukiate?

- Link savo korpuso.

- O kur stovite?

- Dengiame stovyklą nuo miesto pusės. O šiaip jau ruošiamės šturmui.

- Laimingai, Žakai. Paspardykite ten juos.

- Būtinai...

Na ir kaip tai pavadinti? Laikyti keturių tūkstančių korpusą antraeiliame plane, bijant kad miestelėnai sugalvos antpuolį... Taigi Murtene galinčių kovoti ne daugiau kaip pusantro tūkstančio. Arba aš kvailys, arba Karolis iš ties aiškiaregis. Na ir velniop, nėra ko čia galvos sukti. Eisiu aš geriau pietauti...

- Na ir kuo maitinsite savo tėvą-vadą?

Lidija akimirksniu išsitiesė kaip kareivis ir išpyškino:

- Pone kapitone, pietums šiandieną buljonas iš įdarytų balandžių ir žąsies paštetas. O taip pat marinuotas ungurys...

- Įpilk man geriau...- nutraukiau ir nusimečiau perpetinę juostą.

- O štai ponia Matilda sakė... – mergaičiukė sugalvojo prieštarauti, bet greit nuo mano žvilgsnio užsičiaupė ir atkišusi šosais aptemtą užpakaliuką, įlindo į spintelę.

Nesusilaikiau ir priėjęs perbraukiau ranka per tamprų pasturgalį. O po to dar koletu aptemptą krūtinę...

- Pone... – gašliai atsiliepė Lidija ir pati priglaudė užpakaliuką prie manęs, bet čia pat pajutusi šarvuoto sijono metalą aiktelėjusi atsitraukė.

Nepatenkintas krenkštelėjau ir atsitraukiau. Na taip, nieko neišeis. Vien tik išsinerti iš šių apkaustų užtruks ne mažiau pusvalandžio. Teks susitelkti tik ties pietumis.

Bet nepavyko. Į palapinę įsibrovė džiūgaujantis Loganas ir jau nuo slenksčio suriko, kad kunigaikštis susiruošė jį pašventinti į riterius ir pas jį jau atvyko persevanai. Mano dalyvavimas – privalomas.

Ot gi... Kita vertus žinia ne iš blogųjų. Aš ir pats galiu škotą bet kuriuo mementu įšventinti, bet tai ne tas pats. Valdovo įšventinimas gerokai prestižiškesnis. Laikosi Le Granje savojo žodžio. Dabar beliko tik tą barabasą nudurti ir reikalas baigtas.

Tačiau nespėjau išeiti iš palapinės, kai šalimais sustabdė savo arklius dvyniai...

- Puola!!!

- Daug!!!

- Vien tik raitelių ne mažiau dviejų tūkstančių!!!

- Trys falangos!!!

- Kiek? – aš vos neaiktelėjau iš nuostabos. – Iš kur pas juos tiek kavalerijos?

- Lucernas! Bernas! Ciurichas! Švisas! Lotaringija! Elzasas! Matėme pačio Rene vėliavą!

Tarsi patvirtindamas dvynių žodžius, nuo tos pusės, kur buvo pabūklų pozicijos ir įtvirtinimai, ataidėjo pabūklų griausmas ir rankinių kulevrinų tarškėjimas.

Kad juos kur šikančius sutrauktų – juk ten stovi tik du tūkstančiai pėstininkų, neįskaitant pabūklų įgulų ir šimtinė žandarų!!! Amen. Reikia...

- Snukius užčiaupt! Čiumpat Lidiją ir velniop iš stovyklos! Laukiate manęs iki rytojaus vakaro šalia Milzenkircheno. Jeigu kas, bandote nusigauti iki Nansio, o iš ten namo. Peteri! Peteri, kad tave kur!!!

Į palapinę įlėkė pasimetęs van Risas.

- Taip, jūsų mylista?

- Imi Feną, Askensą – ir su šiais trijais ten pat. Iždą prigriebk. Vyriausioju būsi... Loganai – varai į kuopą ruoštis mūšiui...

Pats užlėkiau ant Rodeno ir šuoliais nulėkiau prie kunigaikščio palapinės, kurią jau supo minia trokštančių pažiopsoti į įšventinimą į riterius. Priešais sargybą nušokau nuo žirgo...

- Kame reikalas, barone? – užstojo kelią leibgvardijos vadas Žoržas de Reziumbo.

- Stambios šveicarų pajėgos atakuoja mūsų palisadą!..

- Žanai, reikia lukterti. Valdovas eina išpažinties prieš įšventinimą.

- Po galais! Tu girdi? – sugriebiau už jo salado ir pasukau galvą į kanonados pusę. – Tau tai nieko neprimena?

- Ką jūs čia sau leidžiate!.. – piktai sušnypštė de Roziumbo ir ištrūko. – turėsiu garbės...

- turėsi, po galais... – pamačiau juokdarį ir atstūmęs gvardietį nuėjau link jo.

Juokdarys sureagavo nepalygint vikriau. Kaip kulka nulėkė prie Antuano, o po to kartu su juo į kunigaikščio palapinę. Uuuuuchhh – na nors kažkas...

Kol Le Granje ir Antuanas buvo pas Karolį, aš vos nuo įtampos nepražilau. Na nesinori man žūti. Pralaimėti dar vieną mūšį – taipogi. Ir dar tik dėl kvailumo. Na ir kokių velnių jie ten sėdi?

- Sere, tolimesnis neveikimas reiškia tik pralaimėjimą! – vos nesurikau kaip didysis Bastardas išlindo iš Karolio palapinės.

- Įšventinimas bus bet kokiu atveju. .. – nepatenkintas burbtelėjo Antuanas ir mano snukyje įžiūrėjęs visišką nuostabą, skubotai pridūrė: -tačiau mums veikti niekas nedraudė. Koks jūsų planas? Ir paprašyčiau įsidėmėti: jei viskas eis kaip einasi, tai Karolis pralaimės, o jei mes įsikišime, tai visus šunis paleis ant mūsų...

Ir staiga man tapo aišku, kad žodis „mūsų“, realiai reiškia, kad už išdavyste bus pakartas baronas van Gutenas. Jei, aišku, jis liks gyvas. O tai abejotina. Tad ką aš prarasiu?

- Pirmuoju atveju, mus vienareikšmiškai užmuš... – įsikišo Le Granje. – O antruoju atveju, ko gero, taip pat...

- Jūs teisus, Monsinjore. Sere, dabar svarbiausia nesiųsti pagalbos. Patikėkite – ten jau viskas baigta. Siūlau štai ką...

O gal pavyks? Na iš tikro man visai nesinori nudvėsti dėl kažkieno atsainumo ir kvailumo. Visiškai nesinori!

Šveicarai pasirodė už kokios valandos. Tiksliau ne šveicarai, o austrų, Elzaso ir Lotaringijos raiteliai. Spindinti plieninė banga siaubingu greičiu rijo bandžiusius gelbėtis priešakinės linijos sargybą ir trypė būrius, kurie buvo pasiųsti į pagalbą artilerijai.

Už raitelių jau galima buvo įžiūrėti nenumaldomai artėjančias grėsmingas šveicarų falangas. Kalės vaikai...

- Jūs juk nesusiruošėte gyventi amžinai? – prajodamas priešais kuopos rikiuotę išrėkiau senąją rutjerų patarlę. – Tačiau neskubėsime! Vis tiek vietos pragare jau paruoštos ir niekas ten jų jau neužims. Tiesa?!

- Tiesa!!! – sugriaudėjo darnus balsų griausmas. Atsimena, velniai...

Na ir puiku. Dabar ir žūti galima. Pageidautina – pačiu didvyriškiausiu būdu. Nors neturiu nieko prieš likti gyvam. Na, bus matyti...

- Pone!!! – prie rikiuotės prišuoliavo Loganas ir sugriebęs mano ranką susiruošė ją bučiuoti.

- Na kaip? – formaliai pasiteiravau, nes jo spindinčiame snukyje ir taip viską buvo galima įžiūrėti. Rankos neištraukiau – kaip nors iškentėsiu – nesinori škotui atimti iškilmių malonumo.

- Sere, aš dėkingas jums už tai, kad išpildėte mano svajonę žūti su auksiniais pentinais... – Škotas giliai ir iškilmingai nusilenkė.

- Nėra už ką, brolau... – aš jį apkabinau ir parodžiau į rikiuotę: - pirmyn, ševalje van Breskensai. Ir parodykite ožkų užpakalių mylėtojams, kaip moka žūti tikri škotai.

- Na, mes tai galim! – Loganas iškilmingai atidavė pagarbą ir nulėkė.

Taigi...

Lotaringijos ir Elzaso riterių kavalerija priešais save pamačiusi darnią bet kuklią rikiuotę, elgėsi atitinkamai. Akimirksniu tapo gerai organizuota lava ir pilnu greičiu nulėkė į kirstynes.  Na ir puiku – šaunuoliai. Aš nieko kitko ir nelaukiau. Jie kitaip ir negalėjo pasielgti.  Ant ieties smaigalio pastatyti pergalės laurai ir juos atiduoti purviniems prasčiokams, kuriais iš esmės buvo šveicarų šauktiniai, nusmurgę kilmingieji negalėjo ir nesiruošė. Nežiūrint to, kad jiems atakuoti reikės kaktomuša, nes įtvirtinimai ir statinių tvora jiems nepaliko kito kelio.

Ne, aš ne aiškiaregis ir ne genialus karvedys. Aš paprasčiausiai žinojau, kad su šveicarų pėstininkais ateina ne reguliarioji kavalerija, o pašauktinė dvarponių ir dar ne šveicarų, o sąjungininkų. Ir savaime suprantama, kad pamaniau, jog sutartinių veiksmų nebus. „A priori“ -  nebus. Ir atspėjau...



Nuskambėjus valtornų signalui (v.p.: Waldhorn – miško ragai. Valtorna - muzikinis instrumentas, dar vadinamas „prancūzišku ragu“ – kilęs iš medžioklės rago), burgundų ietininkai pasišiaušė ietimis. Taip, mūsų iki skausmo maža – vos trys su puse tūkstančio kartu su šauliais ir kitais nerikiuotinais. Tačiau neverta pamiršti: flamandų pikinieriai niekuo nenusileidžia savo kolegoms iš Šveicarijos, o anglų šauliai vis dar geriausi visoje Europoje. O atsargoje dar turime lombardų arbaletininkus, vokiečių kulevrinas ir... Ogi dar esu aš – pats aršiausias visų laikų baronas! Kchmmm... tai aš, aišku, užlenkiau, bet tikiuosi, kad jūs supratote: nurašyti didžiąją Burgundiją dar per anksti!!!

Į orą pakilo debesys strėlių, trinktelėjo arkebūzų ir rankinių kulevrinų salvė, o grūdinti iečių antgaliai perskrodė nekaltų arklių papilves ir akimirką pasirodė, kad burgundus, vis tik, sumaišys su žemėmis, bet viskas baigėsi tuo, kuo ir turėjo baigtis – ataka užspringo. Na neatakuoja kavalerija kaktomuša ietininkų falangos, neatakuoja. Neverta net mėginti – istorija pilna pavyzdžių. O vis nepasimoko... vis lenda...

Apiberti strėlėmis raiteliai pabandė persirikiuoti, bet ant pylimo sustatytų maestro Pelegrino serpentinų sėkmingas trinktelėjimas šį bandymą pavertė į apgailėtiną blaškymąsi. Tuo tarpu į šoną jiems smogė penki šimtai raitų žandarų iš penktosios ordonansinės Švento Nikolajaus kuopos, kuriems vadovavo pats didysis bastardas Antuanas ir mūšį pavertė į kūdikių plakimą. Tačiau neužbėgsiu į priekį: paskui kavaleriją sekė grėsmingi pėstininkai, o jie jau nekvailios. Ir jei prie mūsų neprisijungs de Romono korpusas, viskas baigsis ne mūsų naudai.


Rene II, Lotaringija
- Monsinjore!!! Monsinjore!!! – Klausas net pašokdamas pirštu rodė į nedidelę grupelę atsitraukiančių riterių. – Vėliava! Tai Rene vėliava!!!

- Pirmyn... – labai negalvojau: pirmą kartą per šiandieną atsirado reali galimybė įvykių raidą pakreipti savo pusėn ir šios galimybės paleisti neketinau.

Paskui mus nusekė Žoržas de Roziumbo, Midletonas ir dešimt žandarų ir...


Ir pats jo šviesybė kunigaikštis Karolis Burgundietis priešakyje savo šambelanų-raitų asmens sargybinių eskadroną

- Monsinjore Šventas Jurgi ir Burgundija!!! – virš mūšio lauko nuskambėjo jo balsas

Kad kur jo bobutę kas prarytų! Tik tavęs čia ir betrūko. Kaip nelaiku...

Su palengvėjimu pamačiau, kad Karolis su dvariškiais apsiribojo Elzaso – Lotaringijos mažų grupelių persekiojimu ir paraginau Rodeną. Aš jį pričiupsiu! Nežinau kokiu būdu: ar nudėsiu, ar paimsiu į nelaisvę, bet tai įtakos tolimesnius karo veiksmus. Bent jau įgysime svarų „argumentą“. Ko gero patį stipriausiąjį kozirį...

- Laikykis greta!.. peršaukdamas kanopų bildesį išrėkiau Klausui ir stengdamasis aplenkti Rene atsitraukimą dengiantį būrelį priešų, pasukau kiek kairiau.

Ir nulėkiau tik lengvai numušęs priešininko, kurio armetą puošė auksinis grifonas, ietį. Ne mano tu tikslas, ne mano. Man grobis kiek stambesnis reikalingas.

Iki Rene liko gal tik dešimtis metrų, kai iš šveicarų falangų pusės atlėkė iššautos švilpiančios strėlės.  Rodenas iškart skausmingai suprunkštė ir suklupo ant priekinių kojų.

- Blyn... blyn!!! – su laukiniu beviltiškumu išsitraukiau iš dėklo arkebūzą ir iššoviau į kunigaikštį...

Ir papuoliau!!! Rene loštelėjo, bet... bet visgi stebuklingai išsilaikė balne ir strimigalviais nutolo.

Nusivylęs nusispjoviau, mečiau žvilgsnį į raudonus apsiaustus, kurie buvo nuo manęs per du šimtus žingsnių ir priėjau prie Rodeno. Eržilas jau gulėjo ant šono, o jo kūnu bėgo staigūs virpuliukai – traukuliai. Tiesiai tarp per snukio apsaugos vidurį styrojo arbaleto strėlė...
Burgundijos žandaro žirgo snukio apsauga

- Tuoj... tuoj aš tau padėsiu, mano ištikimasis drauge... – pakišau ranką po kaklo apsaugomis ir paplekšnojęs delnu iššoviau iš pistoleto į vargšo gyvulio ausį.

O po to springdamas ašaromis išsitraukiau dvirankį sunkųjį kalaviją ir į jį atsirėmęs ėmiau laukti šveicarų. O ką? Pabėgti nespėsiu. Na ir nedera Slibino ordino kavalieriui, kunigaikščio leibgvardijos kondjukto ir Burgundijos baneretui baronui van Gutenui rodyti savo nugarą kažkokiems tai ten šveicarams. Juolab tai netinkama Armanjako grafystės grafui Žanui VI-tajam...

- Ir vienas lauke karys, jei tinkamai nulipdytas!!! – aršiai užrėkiau ant artėjančių šveicarų, dirstelėjau į dangų, kuris slėpėsi už švininių debesų ir plačiai-plačiai persižegnojau. – Dėkoju Tau, Dieve, už galimybę nugyventi ilgą gyvenimą ir už galimybę žūti tinkamai...

- Monsinjore... – greta nulipęs nuo žirgo ir ištiesęs man vadeles, atsistojo Klausas.  – Maldauju jus...

O po to kažin ką perskaitęs mano akyse, metė vadeles ir išsitraukė kalaviją. Atsistojo greta.

Norėjau nuvyti šalin. Bet supratau, kad neteisingai įžeisiu savo ginklanešį, tad tik plekštelėjau vaikinui per pečius ir mirktelėjau.

Staiga šveicarų žingsnio tempas sulėtėjo, o po to falanga ištiesusi ietis ir visai sustojo.

- Kas per?.. – apsidairiau ir netikėdamas savo akimis pamačiau plieninę Burgundijos žandarų lavą su trečios, ketvirtos ir penktos kuopos vėliavomis...

Sukaustyti į geležis žandarai pasidalinę į keletą klynų, atakavo šveicarus, o greta manęs pasigirdo linksmas ir ryžtingas balsas:

- Žanai, Burgundija jums dėkinga, bet jūs dar galite jai padėti, - Karolį nušvietė šypsena ir jis pridūrė: - ir savo šaliai taipogi...

Štai taip...
Karolis su savo žandarais/riteriais/šambelanais