2017 m. spalio 6 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. Epilogas 2017-10-06





XXXVII skyrius


Flambergo ašmenys dusliai perkirto odinę šveicaro kirasą ir skambiai lūžo nuo alebardos smūgio. Antrasis šveicaras nepataikė, prarado pusiausvyrą ir kūliu virto į krauju nudažytą sniegą.

- Kaa-a-lės vaikas... – dribau iš viršaus ir, išsiplėšęs mizerikordą, grūdinto plieno smaigu kelis kartus bedžiau tarp metalinių plokštelių. Negaišdamas nusiritau į šalį ir braukdamas ranka nuo veido kraują, pabandžiau surasti nors kokį nors rimtesnį ant sniego numestą ginklą.
misericorde

- Lo-o-ga-anai!!! – kartu su škoto baubimu, į sniegą nudribo dalis nukirsto pečio su visa ranka. Apmauti grandinine pirštine pirštai konvulsijose sukrutėjo ir suspaudę sulaužytos alebardos kotą, sustingo.

- Atiduok... – išpešiau iš mirusių pirštų ginklą ir atsirėmęs į jį, pabandžiau atsistoti. Atsistojau ir per akis apgaubusį kruviną rūką pamačiau tiesiog stingdantį siurrealistinį paveikslą.

Susimaišę su nužudytais šveicarais ir arklais, visur aplinkui gulėjo sukapoti šambelanų – asmens sargybinių – kūnai. Tukas visiškai nežmogiškai urgzdamas vis dar kapojo į kraujo, mėsos ir metalo košę pavirtusį jau seniausiai žuvusį priešininką. Iš pačių gelmių mykdamas Seras Midletonas bandė pakilti ant kojų. Jis abiem rankom laikė už ieties nuolaužos, kuri smygsojo jo krūtinėje ir vis bandė keltis, ir vis krito, o nuolauža smigo vis giliau ir giliau. Norėjau padėti, bet nespėjau: britas kelis kartus susipurtė... ir sustingo...

Įsitikinęs, kad aplink mus tik žuvę priešai, nušlubčiojau iki škoto ir sugriebęs jam už peties, timptelėjau atgal:

- atvės, po galais...

Škotas sužiuro į mane beprotybės apimtu žvilgsniu ir iš inercijos kleimoru (a.p.: gel.: claidheamh-mòr, ang.: great sword – didysis kalavijas. Škotų kalniečių pusantrinis arba dvirankis kalavijas. Labai retai, daugiau ceremoniniai – vienarankiai škotiški kalavijai. Pradėti naudoti apie XV a. iki XVII a. Išskirtinis bruožas platūs ašmenys ir ilga rankena. Vid. Viso ginklo Ilgis nuo 1,3 iki 1,5 m. Kryžma paprasta, nuleista/išlenkta į ašmenų pusę ir siaurėjantys, o jos galai dažnai paluošti stilizuotu keturlapiu dobilu arba staigiai išplatėjusiu kukliu ornamentu) sudavė dar vieną smūgį ir ant kelių sunkiai susmego į kruviną sniegą.

Akimis dar kartą apmečiau aplinką ir atsisakydamas tikėti savo akimis, surikau:

- Gyvieji, čionai!!!

- Yra dar tokių... – Olivje de la Maršas sėdėjo atsirėmęs į kreivą pušelę ir viena ranka laikė į petį įsmigusią arbaleto strėlę.

- Kelkis, brolau. Reikia valdovą išnešti... – mečiausi link jo ir užkliuvau už siaubingai sukapoti kūno su prašmatniais gotiškais šarvais, kurie buvo papuošti kunigaikščio herbu. – Ką?!.

Ir čia pat, kiliu ir girgždančiu balsu nusijuokiau. Prisiminiau, kad kunigaikštis sužeistas guli netoliese, o šis... šis tai jo ištikimas palydovas juokdarys Le Granje.

- Atleisk man, drauge... – norėjau užverti jo akis, bet sutraiškytame veide jų neradau ir išsigandęs staigiai atitraukiau ranką.

- Einam, Žanai, čia daugiau gyvų nėra... – de la Maršas timptelėjo mane paskui save.

Šalia didžiojo Burgundijos kunigaikščio, kuris gulėjo ant patiesto apsiausto, jau klūpėjo Loganas ir bandė jį pagirdyti iš odinės gertuvės.

- Nedrįsk!.. – išmušiau jam iš rankos gertuvę ir išgirdau piktą la Maršo šnabždesį:

- Žanai... Žanai... mes nespėsim pasitraukti...

Pasisukau ir pamačiau nedidelį šveicarų būrelį, kurie bandė persikelti per siaurą ledine koše virtusį upelį. Jau persikėlę...

Gaila, o mes jau beveik ir išgelbėjom valdovą. Na ką gi...

- Duok čia... – atėmiau iš Tuko kleimorą ir stumtelėjau jį link kunigaikščio. – Olivje, Viljamai, išneškit jį...

- Brolau... – didysis rūmų prižiūrėtojas akimirkai prispaudė mane prie savęs ir ėmėsi apsiausto kraštų.

- Brolau... – Tukas šniurkštelėjo sutalžyta nosimi ir prisilietė lūpomis prie mano šarvuotos pirštinės.

- Mikliau... – prisipratindamas prie savo rankos naują ginklą, krestelėjau kalaviją rankoje ir pasisukau į priešus.  – Ir nereikia manęs laidoti anksčiau laiko...

Kalbėjau ir puikiausiai žinojau, kad pats sau meluoju. Viskas, bastarde... Baigta Armanjake... Dabar tai tikrai jau pabaiga. Taip, tikrai taip – nesugebėjau išpildyti savo įžadų, bet gražiai pragyvenai savo gyvenimą ir sugebėjai gražiai numirti. Silpna paguoda, aišku, bet vis dėl to... O šiaip jau – kažkaip kvailai viskas susiklostė...

Stuomeningas šarvuotas šveicaras, kuris savo riksmais ragino likusius karius, netikėtai sustingo ir prisidengęs delnu akis nuo saulės spindulių, kurie švystelėjo iš po švininių debesų, įsispoksojo į mane.

- O, senas pažįstamas... – pažinau savo kraujo brolį Hansą Valdmantą ir mostelėjau jam ranka. – Eik čionai, tik nesitikėk drauguži, kad pasiduosiu į nelaisvę...

Pagaliau Valdmanas žengtelėjo link manęs, bet kažkodėl pasisuko  į savo karius, kurie kažką rodydami baksnojo pirštais į sniegą. Įdėmiai įsižiūrėjo ir linktelėjo. Nugriaudėjo šveicarų iškilmingai plėšomos gerklės. Jie čiupo negyvą kūną už kojų ir ėmė jį tempti atgal į kovos lauką. Valdmanas kiek padvejojo, mostelėjo ranka atiduodamas pagarbą ir nusekė paskui juos...

Kas per stebuklai?..

Ir staiga supratau, kas atsitiko. Jie Le Granje supainiojo su kunigaikščiu!!! Juokdarys, ištikimas savo valdovo šešėlis, po mirties pats tapo valdovu. Siaubinga ironija...

Atsitokėjęs dar kiek pamindžikavau ir pasivijęs Viljamą su Olivje de la Maršu, suėmiau už apsiausto krašto. Į nebylų Tuko klausimą tik kinktelėjau ir ištariau:

- Mes gyvensim, brolau. Bent jau kol kas...

O po to tempiau neįtikėtinai sunkų Burgundijos valdovo kūną ir piktai mąsčiau apie likimo vingrius. Likimas... Taip. Būtent šis kalės vaikas valdo pasaulį. Gali sau spardytis ir mėtytis bandydamas ką nors pakeisti, gali net patikėti ir įtikėti savo sėkme, bet... Bet galų gale viskas bus taip, kaip tau lemta. Na ir kas gi galėjo numanyti, kad jaunasis Rene, tik prieš pusmetį tapęs riteriu, taip apdums akis gudragalviams karvedžiams? Tame tarpe ir mane? Ir visgi – apgavo. Jis tik imitavo priešakinę ataką, o su pagrindinėmis pajėgomis, kurioms su neįtikėtino stebuklo pagalba pavyko persikelti per pusiau užšalusią pelkę, smogė į apnuogintą flangą. Na, o pūga šį manevrą vykusiai paslėpė. Likimas, kad jį kur!..

Supratęs, kad mūšis pralaimėtas, ėmiausi vadovauti šambelanų eskadrai ir vildamasis išgelbėti Karolį, prasikirtau per šveicarus. Ir būčiau gi išgelbėjęs! Bet užsirovėme ant visai dar šviežio šveicarų arbaletininkų būrio, kurie dar tik jungėsi į mūšį. Likimas...



Paveiksle kaip tik karys smogiantis Karoliui Drąsiajam (Eugène Delacroix  (1798-1863)
Ir vis tiek būtume išsiveržę... Tačiau po sniegu besislepianti pelkė!.. Ir vėl prakeikta lemtis!.. Eina ji!..

Vos neišsiveržė siaubingi prakeiksmai, bet vis tik sugebėjau susitvardyti ir užsičiaupti. Geriau jau laiku užsikišti ir nerūstinti Viešpats... ir tada...

- O kas tada? Man jau vis vien... – nusispjoviau ir tvirčiau įsikibau į kruviną apsiaustą.

Keisdami vienas kitą, nutempėme Karolį iki į akis nekrintančios daubos ir išgirdę tylų šnabždesį, sustojome:

- Sustokite... stokite... – kunigaikštis vos krutino mirtinai išbalusias lūpas. Su kiekvienu iškvėpimu iš jo burnos išsitėkšdavo tiršto kraujo lašai.

- Sere... aš jus maldauju nekalbėti... – de la Maršas nosine atsargiai nušluostė kraują nuo Karolio smakro. – Greit mes surasime gydytoją...

- Už... tilk... Tu... – Karolis nukreipė akis į mane.

- Sere?

- P-padėk... – kunigaikščio ranka pabandė nuo savęs nutempti auksinę grandinę iš stilizuoto skeltuvo narelių, ant kurios kabėjo aukso vilnos kailio pakabuku. – Ant ke-elių...

- Tai jis jums, Žanai... – susijaudinęs sušnabždėjo de la Maršas.

Man? O kam?

Kunigaikštis kaupdamas jėgas, kelis kartus atsiduso ir iškilmingu, lygiu balsu, tęsė:

- Aš... kunigaikštis Karolis Burgundietis, aukščiausiasis Aukso Vilnos ordino magistras, naudodamasis man suteikta teise, priimu, tave, Armanjakų sosto paveldėtojau...

Bukai žiūrėjau į kunigaikštį ir beveik nesupratau jo žodžių. Aplink mane viskas sustingo, o balsai skambėjo iš kažkur toli. Akys matė tik krūvelę geltono metalo Karolio rankoje...

Aukso Vilnos ordinas...

Aukso ordinas...

Ordinas...

Aš dabar tapsi Aukso Vilnos ordino kavalieriumi? Aš?

- Valdove! – pabandė jį nutraukti de la Maršas. – Bet kaip gi...

- Ant kelių!!! – piktai išrėkė Karolis. Užsikosėjo ir atsikvėpęs, tęsė: - priimk devizą „Pretium laborum non vile“ (v.p.: lot.: „apdovanojimas nemenkesnis už žygdarbį“)...

- Priimu šį devizą, didysis magistre... – iš ledinių rankų paėmiau ordiną ir perdaviau de la Maršui, kuris man greit jį uždėjo ant kaklo.


- Ir nešk garbę, ir šlovę... – išspaudė kunigaikštis ir ilgam nutilo.

Tylėjome ir mes. Supratome, kad Burgundijos valdovas likusias minutes eikvoja paskutinėms savo gyvenimo akimirkoms.

- Olivje... – Karolis atvėrė akis ir prisilietė prie mažordomo rankos. – Kaip ordino ceremonmeisteris, įrašyk viską knygose...

- Tai mano pareiga, sere... – Olivje de la Maršas iškilmingai nusilenkė.

- Saugokite Mariją... – kunigaikštis konvulsingai atsiduso. – Ir maldauju... palaidokite mane slapta. Išgelbėkite mane nuo gėdos...

Užmerkė akis ir mirė...

Nebandydamas slėpti savo sielvarto, Mažordomas balsu užraudojo.

Suėmęs Karolio kalaviją rankenos kryžma į viršų, Tukas iškilmingai užtraukė šermenų maldą.

Pakišau ranką po kirasa ir delne suspaudžiau abiejų medalionų figūrėles:

- Aukso Vilnos Slibinas?

Mažas slibiniukas ir auksinis avino kailis netikėtai tvykstelėjo karščiu ir vos nenudegino mano rankos, o po to lėtai atvėso.  Kūną apėmė neįtikėtina ir nesuprantama energija, o mintys tapo aiškios ir aš supratau, kad gyvenimas nesustojo ir priešakyje dar daug neužbaigtų darbų...



Epilogas


Kapinėse greta vienuolyno, šalia naujo kapo, stovėjo keletas žmonių. Basakojis vienuolis dominikonas su Evangelija rankose ir trys pilnai šarvuoti kilmingi didikai. Įspūdis toks, kad didikai ką tik grįžo iš mūšio lauko. Vieno, žemaūgio ir kresno, perrišta ranka kabėjo ant juostos. Kito, rudaplaukio milžino su tipiškai britišku veidu, buvo perrišta galva. Trečiasis, briunetas su banguotais ir į uodegėlę suimtais plaukais ir kuprota nosimi, iš pirmo žvilgsnio – sužeidimų neturėjo. Tačiau jo šarvai buvo taip sukapoti, kad atrodė tiesiog neįtikėtina, kaip šis didžiūnas galėjo likti gyvas.

- Tėve... – jis ištiesė vienuoliui sunkų verstos odos kapšelį. – Mes dėkojame už dalyvavimą.

- Nereikia, brolau... – dominikonas atitraukė ranką. – Tai mūsų pareiga. Eikite ramybėje.

Ištaręs apsisuko ir lėtai nužingsniavo link vienuolyno.

Didikai pastoviniavo šalia kapo ir lėtai nupėdino link savo arklių, kurie stovėjo pririšti prie kapinaičių tvorelės.

Rudaplaukis britas pasisuko į briunetą:

- Monsinjore, negaliu suprasti, kodėl jis jus pavadino broliu?

Kilmingasis su perrišta ranka paantrino rudaplaukiui:

- Taip, Žanai. Man taip pat nesuprantama. Ir kodėl jūs galvojate, kad mūsų paslaptis bus išsaugota? Aš, pavyzdžiui, įsitikinęs, kad laikant mišias, abatas pažino valdovą.

Tas, kurį vadino Žanu, lengvai šyptelėjo ir atsakė:

- Olivje, Viljamai... Neturiu ką atsakyti. Galiu tik jus patikinti, jog bus taip, kaip aš pasakiau. Bažnyčia šią paslaptį saugos amžinai. Tikiuosi, kad jūs neabejojate mano žodžiais?

- Aš neabejoju... – greitai krestelėjo galvą britas.

- Aš niekada neabejojau jūsų žodžiais... – antrasis didikas pavaizdavo nusilenkimą.

- Tada puiku, - šyptelėjo Žanas.

- Kur judėsime? – britas padėjo savo draugui atsisėsti į balną ir raukydamasis iš skausmo, įsirito į savąjį.

Žanas paplekšnojo savo eržilui per sprandą ir ramiai atsakė:

- Kur?.. Taigi niekas nepasikeitė: mes turime ponią, o tai reiškia, kad mes turime ir už ką žūti, ir kam tarnauti.

Bendražygiai pritardami linktelėjo ir paragino arklius...



2015 m.

2017 m. rugsėjo 29 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXXVI skyrius. 2017-09-29



Paveikslėlyje Karolio Drąsiojo palapinės rekonstrukcija


XXXVI skyrius.


Vėl karas... Jau ima atrodyti, kad man ji niekada nesibaigia. Noriu tikėti, kad kada nors, bet... Pala-pala, barone... Tokiems kaip tu, karas baigiasi tik žuvus tam niekingam kevalui. Tad neverta net svajoti.

Šiek tiek pareguliavau šviestuvo liepsnos liežuvėlį ir pats save pagyriau už tai, kad savo artimuosius išsiunčiau iš Nensio.. Badautų dabar su visais kitais apgultyje esančiais gyventojais. O gal net blogiau. Ta-aip... Nesugebėjo Karolis išlaikyti Lotaringijos. Tiesa, dabar ją bando atsiimti, bet kaip man atrodo... O tiesą pasakius, tai koks gi skirtumas? Barono van Guteno nuomonės vis tiek niekas neklausia. Karolio makaulė galutinai nučiuožė ir jis kategoriškai svajones priima už realybę. Aš jam net pinigų parūpinau, net ėmiausi formuoti du naujus korpusus, o paraleliai, neįtikėtinų intrigų pagalba, pasirūpinau, kad kunigaikščiui dieną ir naktį kaltų į galvą apie tai, kad visų pirma reikia maksimaliai sustiprinti savo karines pajėgas, organizuoti atraminius taškus pasienyje, ir jau tik tada vėl lysti į Lotaringiją ir Elzasą. Tačiau nieko iš to neišėjo. Karoliukas sužinojęs apie Nansio žlugimą, užrietė uodegą, kaip koks įnirtingas eržilas, ir nuskuodė įtvirtinti savo „status quo“ (v.p.: status quo – pozicija, kuri buvo prieš pat karinius veiksmus, prieš karą). Jis visiškai ignoravo tai, kad dar praktiškai neturi jokios kariaunos: paprasčiausiai dar nespėjo jos surinkti ir sutelkti, o tuo tarpu pas jo priešininką Rene Lotaringietį – viskas atvirkščiai – karinės pajėgos vietoje. Ir ganėtinai nemenkos. Niekadėjas spėjo pasamdyti pakankamai. Ir vis per tą niekšą Pasaulio vorą, kuris nepraleido progos įkišti savo ilgos nosies – parūpino pinigų. Na ir dar Elzaso miestai susimetė paremti savo valdovui.  Štai taip... Eina viskas šiknon!!! Geriau jau sargybą patikrinsiu...


Pasipurčiau nuo šalto skersvėjo, kuris košė per palapinę, už diržo užsikišau pistoletus, prie perpetinio diržo prikabinau espadą ir išėjau į koridorių. Ko gi taip šalta? Kunigaikščio palapinė kaip tikri maži rūmai, nenusakomai išpuoštas ir net galima pasiklysti, o štai plyšių – kaip čigonų vežime. Velniai rautų, vis tik labai trūksta normalaus laikrodžio... Na, va štai: na kiek gi dabar valandų?  Keturios? Penkios? Žodžiu – švinta... Pala, o čia kas per šūdas?

- Ar tu visai apspangai, šunie... – netikėdamas savomis akimis užkriokiau ant asmens sargybinio – lankininko, kuris sėdėjo atsirėmęs nugara į pertvarą. – Greitai kelkis...

Ir iš karto išsitraukiau kalaviją, nes čia pat įžiūrėjau milžinišką dėmę ant aprangos ir krūtinėje stirksinčios sparnuotos strėlės galą.

- Pavojus!!! – užrėkiau ir vos spėjau atmušti neaiškios figūros, kuri iššokusio iš koridoriaus, smūgį. – Pavojus...

O po to jau buvo ne iki riksmų, nes prie pirmojo prisijungė dar keli ir mane nešte išnešė iš posėdžių salės. Nuo kalavijų smūgių kirasa ir kiti gelžgaliai žvangėjo, kaip varpai... Blyn! Kalės vaikai... užknisot... kiek gi čia jūsų?..

Įsigudrinau atšokti ir padidinti atstumą ir skersiniu smūgiu rėžiau per kovos azarto iškreiptą blankų snukį, o grįžtamuoju smūgiu nukirtau kažkieno plaštaką ir suvariau durklą į gerklę trečiajam.  Kalė-ės vaikai!!! Kokie debilai pasirūpino mano negrus palikti rūmuose? Jų taip pigiai nebūtų užklupę...

Likusių sveikų ketvirtas atšoko ir ėmė skaidytis į visas puses.

- Na kur jūs, po galais?! Pavojus!!! – vėl užstaugiau ir prisiminęs pistoletus, vieną ištuštinau į kraštinį vyrą su kirviu rankose. Antro išsitraukti nespėjau, nes vėl teko atmušinėti kirčius. Kas per...

– La morte ti!..  Muori bastardo!.. Uccidere!.. (v.p.: it. „Mirtis tau! Mirk, išpera! Užmušti jį!“) – save ragino ir  drąsino nepažystamieji.

- Lombardai? - supratus kas jie tokie, mane apėmė laukinė neapykanta. – Prakeikti džakopai!!!

Espados geležtis metėsi volte (a.p.: fechtavimo terminologijoje – pilnas apsisukimas išvengiant smūgio ar norint suteikti atakai netikėtum. Kariniame fechtavime - kartais sustiprinant smūgį), o po to ilgu smūgiu perrėžė vienam klubą, o kitam perkirto kelią. Atsiplėšimas – distancijos didinimas ir blokas. Atmušęs dūrį, kontratakavau ir trečiasis  gargaliuodamas rankomis užspaudęs gerklę, susmuko ant grindų. Ketvirtasis spėjo atšokti, bet čia pat nuo įsiveržusio žandaro, kirviu gavo per galvą.  Na pagaliau gi...

- Patrikai, nepribaiginėk. Patikrinti palapinę!.. – mestelėjau vienam iš pasirodžiusių apsaugos karininkų ir iššokau į koridorių. – Aš paskui pagrindinį žudiką....

Pasičiupęs apsiaustą ir kepurę, nulėkiau link pirmojo rato apsaugos postų.

- Kas įleido lombardus? – sugriebiau už gerklės seržantą ir prisitempiau arčiau savęs. – Kas, kad tave kur?!

- Taigi, tai... – seržantas niekaip negalėjo surišti savo žodžių.

- Kalbėk, kalės vaike!

- Taigi ponas Kampobosas pravedė... Slaptažodį pasakė ir įsakė praleisti. Sakė, kad tai sargybos sustiprinimui. Kad pats valdovas įsakė...

- Pakarsiu tave, idiote... Kur jis pats?

- Taigi, na iš kur man žinoti... Anas ponas iškart nujojo.

- Kad tave kur... – piktai stumtelėjau seržantą į pusnį.

- Žanai, kas atsitiko? – greta išdygo Midletonas.

- Kėsinosi į valdovą. Ir pasikėsinimą organizavo de Monforas.

- Jo žmonės vidurnaktį paliko savo pozicijas... – niauriai pranešė britas. – Kai tik man pranešė, aš iš karto...

- Po galais!!! – nusikeikiau ir pasilenkiau prie seržanto. – Kaip seniai visa tai buvo?

- Na tą, porą valandų praėjo.

Paspruko. Nebepavysi....

Kunigaikščio palapinės prieigos buvo apimtos chaoso.  Prasistumdžiau arčiau įėjimo ir iš kart susidūriau su Olivje de la Maršu.

- Žanai, jūs...

- Nespėjau. Matomai jis jau labai toli. Ir jo korpusas  taipogi...

- Dieve Šventas... – Olivje persižegnojo. – Grįžo mūsų žvalgai ir pranešė, kad Rene kariuomenė jau už penkiolikos lygų (v.p.: panašiai už 70 km). Bet užteks... Jus nori matyti kunigaikštis.

Kunigaikščio kabinete jau buvo susirinkę visi vadai. Pats Karolis sėdėjo savo krėsle ir su neįtikėtinu pykčiu rankose vartaliojo savo kelioninę karūną. Pamatęs mane atsistojo, pasitikdamas žengė kelis žingsnius  ir tris kartus apkabino.  Po to atsitraukė ir piktai užrėkė:

- Ką, nematot, kad baronas sužeistas?! Gydytoją čionai!

- Sere... – pabandžiau nusilenkti ir tik dabar pajutau skausmą žaste.

- Patylėkite, Žanai, - Karolis atsargiai pasodino mane į krėslą kuriame ką tik sėdėjo pats ir asmeniškai ėmė nuiminėti šarvinę pirštinę nuo mano rankos.

- Sere, prašau išsiųsti eskadrą palei vakarinį kelią išilgai upės. Nikolajus de Monforas, ko gero, pabėgo tuo keliu. Ir gali būti...

- Jį Dievas nubaus, - įsitikinusiojo balsu atsakė kunigaikštis. – O mes užsiimsime Lotaringiečio kariauna...

Na ir ką čia pasakysi? O-gi nieko...

Kažkokios ypatingos medicininės pagalbos nereikėjo: vieni niekai – tik porelė negilių įpjovų. Tad už kelių minučių jau galėjau dalyvauti kariniame pasitarime, kuriame Karolis pranešė, kad kausimės. Jam bandė prieštarauti. Tarp prieštaraujančių buvau ir aš, bet pamatęs piktą valdovo žvilgsnį, greitai užsičiaupiau. Aš gi sakau – Karoliuko stogas visiškai nučiuožęs. Tačiau jo padėtis buvo tokia, kad tramdomųjų marškinių na niekaip neužvilgsi. Na kur gi rasti protingą ir adekvatų valdovą? Velniai žino... ech, likime...

Beje, kunigaikštis pasiūlė visai neblogą dispoziciją. Net aš neradau prie ko prisiknisti. Jis susiruošė Rene pasitikti ganėtinai patogioje vietoje. Sėdėti už lauko įtvirtinimų visokeriopai niokojant priešą, o po to jau kontratakuoti su kavalerija. Na ką – gali ir pavykti... Kaip visada, turime artilerijos pranašumą. Mes su maestro Peligrinu iš visų saugyklų ištempėm visas senienas ir pagal esamas galimybes, sustatėme ant naujų lafetų. Netgi spėjome nulieti dešimtį naujų serpentinų, tik, deja, jos dar neatgabentos. Kažkur pakeliui juda čionai kartu su mano artilerijos meistru. Tad pabūklų - palygint - pakankamai. Vietovė organizuoti gynybai - visai patogi. Net kavalerijos kontratakai vietos užteks.

Žodžiu, kaip ir nėra kuo skųstis. Bet... Mano supratimu po to, kai mus paliko lombardai, mūsų kariuomenė tapo vos ne keturis kartus mažesnė, nei Rene...

- Barone van Gutenai...

- Sere... – išnėriau iš apmąstymų ir ištikimai sužiurau į kunigaikštį.

- Mes jums patikime apgulties korpusą prie miesto tam, kad užkirstumėte miestiečių išpuolį. Į jos sudėtį bus įtraukta van Breskenso kuopa, dvidešimt penktoji ir dvidešimt šeštoji kuopos.

Išklausiau Karolį ir nulenkiau galvą:

- Sere, mes pasistengsime pateisinti jūsų pasitikėjimą, bet...

Tačiau manęs jau niekas nebesiklausė. Pasitarimas pasibaigė ir didikai iškeliavo į savus dalinius.


Kokio velnio? Kodėl jis mane pasiliko? Bijo, kad vėl kas jo pergalinguosius laurus nepasisavintų? Tik šiuo atveju gali būti viskas kaip tik atvirkščiai. Kokia, po galais, pergalė? Kodėl?

- Ačiū, Žanai, - prie manęs priėjo Le Granje. – Aš jums dėkoju už valdovo išgelbėjimą.

- Tai mano pareiga, bet jūs kur susiruošėt? – nustebęs pamačiau, kad juokdarys užsidėjęs paradinius gotikinius šarvus iš Karolio arsenalo. Be to, Le Granje  buvo neįprastai rimtas.  Netgi galima sakyti, kad niūrus.  Tokio jo dar neteko matyti...

- Kur? – perklausė juokdarys ir sukreivinęs veidą šyptelėjo: - suprantate, Žanai, juokdarys tai valdovo dvynys. Jo, taip sakant, atvirkštinis atvaizdas. Valdovas be juokdario, tai tas pats kaip juokdarys be valdovo. Tai yra visiškai tuščia vieta. Taip, kad man pats likimas lėmė...

Le Granje nebaigė minties , o tik apkabino ir nuėjo link išėjimo.

Viskas aišku.

Stengdamasis vyti iš galvos niekingas mintis, taip pat išėjau iš palapinės, sėdau ant Kaprizo ir nudundėjau link Logano stovyklos.

Stovykloje surengiau man pavaldžių kuopų vadų pasitarimą, o po to juos aplankiau jų dislokacijos vietose ir daviau atitinkamus nurodymus. Veikiau kažkaip keistokai, tarsi būčiau atsiribojęs nuo realybės. Kažkaip automatiškai. Bandžiau galvoti tik apie būsimą užduotį.

Galų gale visus išvariau iš palapinės, susiradau įrankius ir ėmiausi tvarkyti savo flambergą.

Galąstuvas maloniai džergždamas nubėgo per kalavijo ašmenų bangeles....

Staiga mano galvoje suskambo klausimas ir aš jį įgarsinau:

- O tu pats, ko nori iš gyvenimo? A?

Ašuto šepečiu (v.p.: ašutas – arklio uodegos ir karčių plaukas) nubraukiau nuo kalavijo menamas dulkes ir tvirtai atsakiau:

- Kaip tai ko? Pragyventi gyvenimą taip, kad jo pabaigoje nebūtų gėda dėl veltui praleisto laiko.

Kalavijo geležtimi pagavau saulės spindulėlį, susiradau smulkesnį akmenį ir toliau ėjau iš proto:

- O tai kaip? Atseit suręsti namą, pagimdyti kūdikį ir pasodinti medį?

Čirkšti-čirkšt... negilus įbrėžimas po truputį nyko...

- Taigi kad ne, mielasis. Štai kažkokią tokią sentenciją sugalvojo ano laikmečio vyriokai. Ir aš, kaip tu jau žinai, į dabartinę sąvoką nelabai telpu. Viskas gerokai painiau.

Linų aliejus bespalviais lašais nubėgo plienu...

- Tai čia tada kaip?

Kiek patylėjau ir aksominės medžiagos skiaute perbraukiau ginklą. Po to įdėjau jį į užvalkalą ir atsistojau prieš veidrodį:

- Supranti, aš gyvenimo gale noriu išdidžiai pasakyti, kad niekada neveidmainiavau pats prieš save. Štai toks būtų atsakymas. Tu patenkintas?

Netikėtai mano veidas veidrodyje ištirpo ir jame pasirodė grafo Žano V-tojo Armanjako fizionomija. Jis išdidžiai linktelėjo ir griežtu balsu pasakė:

- Aš patenkintas tavimi, mano berniuk.

Ir staiga dingo.

Staiga viduje tapo ramu. Aš persirengiau į šviežius apatinius, pasikeičiau šarvus į tuos kuriuose atsibudau šiame laike, parašiau laišką dukrelėms ir įsakiau balnoti Morgenšterną. Po to atidaviau visus reikiamus įsakymus, daviau nurodymus Klausui su dvyniais ir išėjau iš palapinės.

- Tu vis tik nusprendei? – per visą tą laiką kai mes pažystami, pirmą kartą Loganas uždavė klausimą nesakydamas „jūs‘.

- Taip, Viljamai.

- Ir aš nusprendžiau... – škotas plačiai nusišypsojo ir mirktelėjo.

- Na tu ir stuobrys...

- Aš Viljamas iš šlovingojo Loganų klano! – nusijuokė Tukas. – Na ką, judam?

- judam. Ogi pasakyk, Viljamai Loganai, ar tau neatrodo, kad mes panašūs į du idiotus?

- O čia tai kodėl? - škoto veidą nušvietė nusistebėjimas.

- Viskas aišku. Manykim, kad šio klausimo aš neuždaviau...

Likus pusei kelio iki mūšio lauko ėmė pustyti ir beveik iš karto sudundėjo pabūklų salvės. Nesusitarę paraginome arklius ir po ketvirčio valandos atsidūrėme ant kalvos, nuo kurios pasirodė įsiplieskiančio mūšio vaizdas.

- Visi šventieji... – pamatęs šveicarų pėstininkų masę, kurios bangomis ritosi į ataką, Tukas persižegnojo.

- Ne aikčiok... – bandžiau įžiūrėti vadavietę. – Štai gi vėliavos. Judam ten...

Širdis daužėsi kaip milžiniškas varpas, bet baimės nebuvo. Visą mano esybę apėmė džiaugsmas ir kovos troškulys...




2017 m. rugsėjo 22 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXXV skyrius. 2017-09-22




XXXV skyrius
 
Mestelėjau akį į ąžuolo šakelių viršūnėles, kurias nuspalvino aušra, ir spirtelėjau Tukui, kuris išsitiesęs ant gūnios sau saldžiai šnorpavo.
- Kelkis, prakeiktas škote, o tai visą karą pramiegosi.
- Ką? – Loganas pašoko kaip paleistas iš laidynės. – Jau?
- Dar ne. Bet užteks miegoti.
- A-a-a... – Škotas nusižiovavo, pasikasė susivėlusią barzdelę. – Taigi, ir nemiegojau visai.
- Savo uošvei papasakok.
Škotas krūptelėjo nuo netikėtai šaižiai surikusio kažkokio paukščio ir nuoširdžiai persižegnojo:
- Tfu, nelabasis... Paminėsi ją nelaiku...
- Tai jau taip. Na, prabusk ir žmones kelk....
Pats nubridau link upelio, kuris čiurleno tarp samanomis apaugusių riedulių. Apsitaškiau kažkiek veidą ir pajutau, kaip snaudulys ištirpsta.  Na, ką gi: ar pasiruošęs... visada pasiruošęs... Taip sakant, plėšikauti pasiruošęs. Taip-taip, nepasigirdo: baronas van Gutenas, kavalierius, baneretas ir taip toliau, ir panašiai, nusirito iki visiško plėšiko. O bendrai sakant – šiek tiek juokauju, nes būsimas mano ir mano žmonių užsiėmimas, išties bus panašus į patį banaliausią plėšikavimą...
Pastebėjęs tarp šakų sušmėžavusį žalią gobtuvą, pamojau, kad barzdotas stipruolis, neįtikėtinai panašus į brolužį iš Robino Lokslio kompanijos, prieitų arčiau.
- Nesidrovėk, o raportuok.
- Jūsų mylista... – plėšikas nusiplėšė gobtuvą ir nusiėmęs nuo peties arbaletą, žemai nusilenkė. – Reiškiasi taip. Reikalas pajudėjo. Išjudėjo.
- Kiek?
- Dvi dešimtis raitų šaulių, apie dešimtį žandarų ir sunkiai šarvuotų pėstininkų - apie porą dešimčių. Na ir dar du dengtus furgonus ir dar du vežimus su atsargomis.
- Kada bus čia?
- Aš juos lenkiu per gerą valandą.
- Supratau tave, Micheli. Dirbam.

Mums reikės perimti vilkstinę, kuri veža pinigus Rene Lotaringiečio kariaunai. Netgi labai garbingas užsiėmimas, ar ne? Mane taip pat vemt verčia, bet niekur nesidėsi. Juolabiau, kad ši operacija, tai mano iniciatyva. Beveik mana.
Nuo to momento, kai pralaimėjome prie Murteno, prabėgo apie trys mėnesiai. Karolis atsitraukė į Flandriją ir bando suformuoti naują kariuomenę. Rene tupi Elzase ir užsiima tuo pačiu. Formaliai Lotaringija dar burgundų valdžioje, o realiai tai niekeno. Kai kad būna šiokie tokie susidūrimai, na dar gyventojai šiek tiek maištauja. Bet įgulos dar susitvarko. Beveik visada.
O aš... o aš neišlipu iš balno. Maniau, kad teks savo nemenkus talentus panaudoti gvardijos atkūrimui – turiu galvoje kovai pasiruošusios gvardijos – ir vardan Burgundijos, truputį apšokant laikmetį, net norėjau ją šiek tiek modernizuoti. A nė velnio. Beveik niekas neišdegė, nes pastoviai žygiuose. Netgi Frydricho Habsburgo dvare suspėjau pabuvoti: teko sudalyvauti vienoje tokioje delikačioje misijoje.


Ši koalizija turi šiokias tokias priežastis. Nuėjo gandelis, kad burgundus prie Murteno nuo visiško sutriuškinimo išgelbėjo vienas toks baronas van Gutenas. Be visa ko, tai jis ir vadovavo mūšiui su savo karvedžio talentu užgožęs jo šviesybę Karolį Drąsųjį . Linksma, ar ne? Ne, aš visiškai ne nemalonėje ir esu gvardijos vadas, o valdovas malonus, maloningas ir dosnus, bet faktas lieka faktu – surado gausybę pretekstų, kurie leido didvyrį atitolinti nuo kariuomenės ir rūmų.
Le Granje skėsčiojo rankomis ir patarinėjo išlaukti momento per daug nešmėžuojant prieš valdovo akis. Ir primygtinai mėto užuominas, kad tuos niekingus gandelius paleido išgama Kampobasas, kurie niekaip ir nenudaigosi, nes reikiama proga jau praleista ir reikia laukti naujos. Knygose tai viskas labai paprasta: pone, jūs niekšas, toliau trenki pirštine per snukį ir griebiesi rapyros. Realiai viskas daug kebliau. Mano ir taip abejotina padėtis gali tapti ir visai niekinga, jei nudurčiau vieną iš artimesniųjų valdovo bendražygių. Na ir aišku, kad lombardas supranta, jog baronas van Gutenas trokšta jo kraujo, tad ir vengia įvairių susitikimų – net iš Gento išvažiuoja, kai aš atsibeldžiu į miestą. Štai tokie reikalai.
Mano naujieji globėjai – aš apie bažnytinį ordiną – iki pastarojo laiko niekaip neapsireiškė. Tačiau prieš dvi savaites klajojantis vienuolis parodė man rožančių su jau pažįstamais simboliais ir perdavė laišką apie šį Rene konvojų. Iki šiol nesuprantu, kam to reikia  bažnytininkams, bet tokios progos praleisti neketinu dėl labai paprasto dalyko: kuo silpnesnis Rene, tuo stipresnis Karolis. Na ir šiaip, pinigai ant kelio nesivolioja. Žodžiu, vadavietėje įgarsinau reido planą nenurodydamas priežasties, gavau leidimą ir kondjukto Viljamo van Breskenso leibgvardijos kuopos pajėgomis su šiokiu tokiu pastiprinimu iškeliavau į Lotaringijos ir Elzaso pasienį. Tiesa, kuopa – tai skamba iškiliai, bet iš ties, be trijų dešimčių mosarabų atrinkau tik šešias dešimtis medžiotojų. Tačiau beveik visi  - veteranai. Na ir nereikia man daugiau, nes operacija ganėtinai delikati.
Iki reikiamos vietos, užuolankomis, vengdami pagrindinių kelių,  nusigavome beveik be nuotykių...
- Jūsų mylista, laikas. Jie jau arti, - mano antpetį prilietė vienas iš šaulių.
- Einu...
Kelias, kuriuo turėjo praeiti konvojus, lengvai vingiavo ir tiesėsi iki pat seno miško pamiškės. Kitoje kelio pusėje buvo gili dauba, kurios dugne sruveno nuo lietaus gerokai išaugęs upeliūkštis. Teisingai pasalai – labai vykusi vieta. Ir patikėkit – aš tai jau sugebu gerai spąstus spęsti.
Buvau užsidėjęs jušmaną, tad užsiropšti ant gyvenimo mačiusio ąžuolo nereikėjo ypatingų pastangų. Nulipti bus kebloka, bet manau, kad susidorosiu. Po velnių, užkniso tos šakutės...
Pirmieji judėjo raitieji arbaletininkai. Geri raunsiai, raudonai pilkai balti apsiaustai su baltu „lotaringijos: dvigubu kryžiumi, barbutai (v.p.: barbutas — vientisas aptakus šalmas dažnai be antveidžio su uždara veido dalimi, turinčia aiškų T ar Y pavidalo plyšį akims ir burnai) ir budrūs ūsuoti snukiai – ko gero asmeninė kunigaikščio gvardija.
Itališki barbutai
 

Paskui pėdino pėstininkai – samdiniai iš Šveicarijos. Taip pat puikiai pasiruošę: ant pečių ietys ir alebardos. Furgonus, kuriuos vilko po šešetą arklių, apsupę ir raiti ant galingų destrierių lydėjo Elzaso riteriai. Šarvai, kaip ir ginklai - įvairūs. Tikras margumynas. Aiškiai galima matyti, jog tai šauktiniai iš didikų tarpo. Bet vis tiek tai ganėtinai rimtas priešininkas. Pala... o štai kaip tik ir pats Žanas de Bido, de Pon-Sen-Vinsento senjoras (v.p.: Žanas de Bido buvo lotaringijos kunigaikščio Rene vėliavnešys ir asmens sargybinis) Taip, tai jis: gerai matomas jo herbas su vienaragiu žaliame fone. Mūsų motinos bažnyčios informacija pasitvirtino visu šimtu procentų. Kad taip sužinojus, kam jiems viso to reikia... Variantų tai iš tikro labai daug. Pavyzdžiui, žinant lotaringiečio poreikius, šventoji motušė jam kukliai pasiūlė paskolą su teisingomis palūkanomis ir, aišku, šiokiomis tokiomis sąlygomis, bet kunigaikštis užsispyrė ir paėmė pinigus iš kitų.  Bažnytininkai užsigavo ir vardan nedorėlio atvedimo į teisingą kelią, nusprendė užsispyrusį berniūkštį šiek tiek pamokyti. O kuo ne versija? Nors tiesą pasakius, nenoriu net galvos laužyti. Mane, kol kas, viskas tenkina. Na, kas ten toliau?

Paskui riterius sekė pėstininkai ir ariergardą uždarė vėl raitieji arbaletininkai. Daro įspūdį, bet... kaip ir laikas...
- Pirmyn, vaikinai.
Luidži ir Pjetro sudėjo delnus, priglaudė juos prie burnos ir rytinę tylą perdrėskė aštrus varnų kranksėjimas.
Priešais kavalkadą treškėdamas virto šakotas ąžuolas, iš už jo išbėgo arbaletininkai ir pirmąjį lotaringų dešimtį tarsi mostelėjus burtų lazdele išvertė iš balnų. Kartu iš miško darniai nugriaudėjo arkebūzų salvė ir sutarškėjo arbeletai. Šveicarų samdiniai pabandė persirikiuoti, bet kulkų ir strėlių kruša juos gerokai sutrikdė.
- Pirmyn, barone, - įsakiau pats sau ir nučiuožiau nuo medžio.
Įšokau į balną ir stengdamasis nepapulti ant šakų, lauždamasis per jauną riešutyną, per daubą išlėkiau į kelią. Greit įvertinau padėtį ir kartu su Loganu ir dar penkiais žandarais, taškydami šveicarus į šalis, įsirėžėme į mėginusius gintis Lotaringijos didikus.

Šaižiai švilptelėjęs sunkusis dvirankis kalavijas trenkė riteriui, kuris bandė sutramdyti sužeistą žirgą. Atidengdamas nuo prakaito sulipusius tiesius plaukus, skambiai nulėkė saladas. Ot, koks tvirtuolis, šiknius! Kirtau dar kartą ir pagaliau išmušęs iš balno, čiuptelėjau Kaprizo vadeles. Apsukau žirgą ir jau ruošiausi užlėkti ant vado, bet šis šuoliu išsinešė iš kirstynių ir nulėkė atgal keliu su savo destrieriu vartydamas ir savus ir svetimus. Paskui jį pabandė nulėkti ir jo ginklanešys, bet kartu sus savo arkliu, greit nusivertė ant žemės.
- Baugartneri, kad jus kur, ko žiopsot?! Greit jį verskit žemėn!!! – užrėkiau akimis ieškodamas savo arbaletininkų vado.
Neradau bet supratau, kad komanda suveikė  - Žano de Bido destrieris, apsmaigstytas strėlėmis, prispausdamas savo raitelį, žvengdamas griuvo ant kelio. Labai gerai...
Apsidairiau ir su giliu pasitenkinimu pastebėjau, kad viskas beveik baigta. Keletas riterių visai vykusiai mojuodami kalavijais ir valdydami žirgus bandė atsiginti, bet juos vis labiau spaudė link daubos. Kuo baigsis ši kova – nebeliko jokių abejonių. Juolab, kad tenlink nuskuodė Loganas su žandarais.
- Dirbam, dirbam! Gyvi mums nereikalingi! – paraginau savuosius ir nušokau nuo kaprizo prie dengto furgono.
- Imam. Imam... varom... dirbam...– pasičiupo komandą seržantai ir dešimtininkai.
Gražuoliukai! Pasidžiaugiau savo galvažudžių darniais veiksmais ir nuplėšiau užuolaidėlę nuo durelių. Su didžia nuostaba viduje pamačiau jauną moterį apsisiautusią visiškai juodu apsiaustu su gobtuvu ir lygiai taip pat apsirengusią sauso asketiško veido vyresnę moteriškę. Ot tai kas per...

Daugiau nespėjau nieko pagalvoti, nes jaunoji moteris ištiesė ranką, žybtelėjo kibirkštys...
- Kad tave kur... – net nežinau kaip spėjau truktelti galvą į šalį ir išvengti kulkos.
Visai šalia žando tvykstelėjo ugnis, galvoje suskambėjo fanfarai, akyse aptemo, o mano vargšas kūnelis, žvangėdamas metalu virto ant žemės.
- Kapitone, kapitone, jūsų mylista... – atrodė, kad balsai girdisi kaip iš už vatinio apkloto ir kaip milžiniški varpai, skamba mano galvoje.
- Tyliau, gi jūs... – bandydamas numalšinti skambesį ausyse, kelis kartus trinktelėjau sau per ausį, grybštelėjau kažkieno ištiestą ranką ir atsistojau ant kojų. – Kas čia, blyn, po velnių buvo?
- Va... – Bumbgartneris už rudaplaukės kasos laikė į mane šovusią merginą.
- Kas tokia? – pagaliau sufokusavęs akis, pamačiau, kad mergina visai daili.
- Būk tu prakeiktas, šlykštus plėšike! – vokiškai išrėkė mergina ir staiga iš už korsažo ištraukusi ilgą ploną stiletą, dūrė sau į krūtinę.
- Op-pa... – pasimetęs aiktelėjo Burbgartneris ir paleido merginą, kuri nevalingai krito ant kelio.
- O ši, kaip ir be sąmonės!!! – kažkodėl linksmai šūktelėjo vienas iš mosarabų ir čiuptelėjęs jai už kojos, timptelėjo lauk iš vežimo. – Ot kvaiša...
- Kokio velnio akis išsproginot? – piktai spyriau į vežimo ratą. – Greit ieškokit pinigų.
- O ko jų ieškoti? – Almeida pridėjęs gerokas pastangas iš vežimo išvertė mažą statinaitę, kuri dusliai stuktelėjo į žemę. – Dar dvi tokios...
- Imam ir dingstam. Mikliai... – pritūpiau ir ramindamas sąžinę, ant laibo merginos kaklo pabandžiau apčiuopti pulsą.
Ne, gaila gi... aišku, kad ji norėjo išvengti gėdos, nes šiais laikais, kitokios baigties mergaičiukės belaisvės ir negalėjo tikėtis. Bet, velniai rautų, aš visiškai jos nesiruošiau atiduoti kareiviams. Ir pats nesiruošiau... Pala... pulsas yra!
Klaikiai daužosi, bet stiprus ir ryžtingas. O-ch tu mano gudruole... o štai ir vokas nervingai truktelėjo. Taigi tavo korsetas iš banginio ūso su plieninėmis plokštelėmis! Štai, žinodamas, kad nepramuš, ir bedė į save. Norėjo mums apsukti galvą. Na-na...
- Ką su juo? – prie manęs pritempė nurengtą, kaip kokį bėdžių, pusnuogį vyruką.
- Žanas de Bido, Pon-Sen-Vincento senjoras?
- Tas pats. Su kuo turiu garbės? – vyrukas išdidžiai sušniurkštė savo sudaužyta nosimi.
- Senjore, kas ji? – parodžiau į gulinčią merginą.
- Madam Felicija Kori, Belbriuko senjora... – vyrukas iš nevilties truktelėjo ir iki kraujo prikando lūpą. – Mano sužadėtinė...
- Na ką aš galiu pasakyti: meilės ir santarvės... – linksmai nusijuokiau ir draugiškai plekštelėjau vyrukui per petį. – Dovanoju gyvenimą. Kai mes išeisim, kaip nors patys atsirišit. Ir šitą... nepamirškit pranešti savo sužadėtinei, kad užtenka apsimetinėti. Ir dar... branginkite ją.
Nežiūrint į skambančia makaulę, tiesiog plyšau iš džiaugsmo. Ir reikalas visai ne gausiame grobyje ir dešimtyje tūkstančių florinų, už kuriuos mano siuzerenas galės paruošti du korpusus ir galų gale apspardyti šveicarus ir visokius ten lotaringus. Na, šitai, žinoma – tiesiog nuostabu, juolab, kad dešimt procentų nukeliaus į mano šikšną. Bet labiausiai tai džiugino, kad šita trapi ir gudri mergaičiukė liko gyva Aš jos nepažystu ir kažin ar kada nors ją dar pamatysiu, bet nuoširdžiai džiaugiuosi tokiu sumanumu. Kodėl? Viskas labai paprasta – aš geras ir teigiamas personažas. Taip-taip, žinau: taip neatrodau. Ir netgi dažnai atvirkščiai, bet gėris – tai vidinė būsena, o visa kita tik skydas, kuriuo mano trapi esybė prisidengia nuo žiauraus išorinio pasaulio.
- O brač, tai bent pasakiau! – balsu nusistebėjau. – Filosofas, tu, brolau. Tiesiog Ciceronas!
- A?.. –perklausė šalia jojantis Tukas.
- Nieko! Žvalgus priekin išsiuntei?.. Visai sukvaišėjai ar ką?! Vykdyt, o tai velniop išmesiu iš kuopos... Mikliai tu man...


P.S. Kai kurie paveikslėliai pasiskolinti iš čia...
 

2017 m. rugsėjo 15 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXXIV skyrius. 2017-09-15




XXXIV skyrius

 

Idilija, blyn... Tiesiog pastoralinis vaizdelis (v.p.: pastoralinis, iš it. Pastorale, nuo lot. Pastoralis – piemenų. Viduramžių ir ypač renesanso epochoje mėgstama literatūrinė ar dailės sritis vaizduojanti idilišką kaimą, piemenų meilę ir gyvenimą). Lidija, koketiškai juokdamasi, matavo ramunėlių vainikėlį ant Klauso galvos, o šis prietranka tiesiog lydėsi iš malonumo.

- Lauk už durų... ir lauki ten manęs...

Lidija išsigandusi aiktelėjo ir nėrė iš kambario.

- Monsinjore!!! – vaikinas pašoko, bet čia pat man mostelėjus, iš karto sėdo atgal ant patalynės.

- Na ir seniai?

- Monsinjore, aš niekada savo gyvenime, sau neleisiu bet ko kas jus užgautų... – Klausas išdidžiai krestelėjo galvą ir įsitikinusio savo teisumu balsu, pridūrė: -geriau jau atiduosiu save ketvirčiavimui...

- Gerai... – prisėdau greta. – Tada paaiškink kas vyko.

- Mes... aš...

- Dar geriau... – pažvelgiau į ginklanešio akis, kuriose neįžvelgiau jokio melo, - paklausiu kitaip. Kaip seniai ši snarglė krito tau į akį?

- Iškart... – vaikinas nuolankiai nuleido galvą. – Bet aš net mintyse...

- O ji?

- Ji taip pat! Tačiau visuomet sakė jog priklauso tik jums, - karštai išbubeno Klausas. – Mes... mes paprasčiausiai...

- Ką?

- Šiek tiek svajodavome, kaip būtų gerai, jei būtume drauge... – išsisakė eskudero ir čia pat užsikirto ir paraudo kaip virtas vėžys.

Ta-aip... štai tokios tokelės... Hormonai pas jaunuolį fontanuoja? Kaip ir ne: pas mergas laksto ir karštį nuleidžia. Užsižaidė? Tfu... kvailystės kažkokios...

- O tu sava makaule galvoti moki? Ji gi tau ne lygiavertė... – pabandžiau prisibelsti į Klauso smegenis... ir užsikirtau.

Auklėtojas, blyn... Pats gi pavyzdį su sava Matilda rodau.

- Bet ji gali paprasčiausiai tik būti su manimi... – paprieštaravo Klausas, o akys degte degė. – Nors... monsinjore, tai tuščios kalbos. Mes surišti priesaika, kurios niekada nesulaužysim.

- Na ir ką čia su tavimi dabar daryti? – atsistojau ir prasiėjau. – Netylėk, kalbėk.

Ypatingo pykčio – nejaučiau... Visiškai jokio: juk ragų man niekas neįstatė, o su galva dar sudraugauju. Na ir į šiuos jaunuosius pramuštgalvius daugiau žiūriu kaip tėvas ar globėjas. Tad ir dabar – vietoj to, kad nervintis ir pykti, paprasčiausiai jų gailiu...

- Sere!!! Paleiskite ją!.. – Klausas nusivertė nuo lovos ir šnypšdamas iš skausmo, suklupo: - maldauju jus...

- Kelkis ir nekvailiok... – tiesiog paėmęs už pakarpos, timptelėjau jį atgal. – Na ir kur tu ją dėsi? Pats nesupranti, su ja šalia manęs negalėsi būti.

- Monsinjore... Klausas įkišo ranką po pagalve ir ištraukė ritinėlį. – Vakar atlėkė pasiuntinys iš Breskenso ir atnešė laišką nuo mano sesers. Ji... ji...

- Ką ji? – vos sugebėjau numalšinti viduje užsiliepsnojusį dirgulį. – Ko čia marmaliuoji?

- Motušė amžiną atilsį. Man paliko savo dvarą Hafene.

- Užjaučiu... ir sveikinu... pala, kodėl aš apie viską sužinau paskutinis?

- Taigi jūs vakar su ševalje van Breskensu... šitą... – Klausas skėstelėjo rankom. – O naktį Lidiją išvarėte iš kambario ir grasinotės visus sukapoti... Tad aš ir neišdrįsau...

Mano galvoje staiga gimė planas. Panašu, kad visai neblogas. Ir jo realizacija man padėjo pažaboti siaubingą sudirgimą. O ką? Taip, aš sudirgęs, bet nekapoti gi šitas kvaišas? Tai yra, šitą jaunimėlį...

- Tau už drąsą  mūsų valdovas lygtais padovanojo gerą frizą (v.p.: arklių veislė) ir šarvus?
Fryzas

- Taip, monsinjore... – sukluso Klausas.

- Ir aš tau kai ką padovanosiu. Bet iš pradžių... kur tavo pistoletas? O tu gulėk ir užmerk akis. Mikliai...

Pabėriau parako ant lentynėlės, atlaužiau gaiduką ir iššoviau į lubas. Dūmai dar nespėjo išsisklaidyti, kaip į kambarį, lydima laukinio riksmo, įlėkė Lidija. Pamačiusi ramiai ant lovos gulintį kūną, metėsi prie jo. Sugriebė menamą lavoną už rankos ir žemu balsu liūdnai užkaukė...

- Nerypauk, kvaiša...

-Už ką, pone? – gražios Lidijos akyse blykstelėjo pyktis. – Už ką? Mes jūsų niekada neapgaudinėjom!

O-cho... betrūksta tik kad pultų... Tada jau tikrai būsiu priverstas ją pakarti. Gerai, nevarysiu į nuodėmę. Tegu myluojasi kvaišos balandėliai. E-ech... vis tik aš per daug geras...

- Kelkis gi jau... – nusivylęs bakstelėjau Klausui, - ji tuoj iš širdgėlos dar išprotės...

- Lidija!!!

- Klausai!!!

- Žiūrit į mane! – užriaumojau. – Reiktų jus čia pat vietoje pribaigti, bet aš mielaširdingas. Paleidžiu ją. Bet kad vakarop, čia jūsų nė kvapo neliktų. Važiuok ir priimk deramai palikimą. Su savimi pasiimsi Chorstą – padės su formalumais. Siauraakį, Samuelį ir Askensą su Piteriu – taip pat su savimi prigriebi. Tegu sėdi Gutene, luošiai, kad juos kur. Dvejiems mėnesiams išleidžiu. Tfu, ant jūsų...

Apsisukau ir išėjau iš kambario. Mylista, blyn, po velniu. O ant ko dabar išsikrausi, pagalvojai? Na ir velniai jų nematė. Tegu burkuoja, o aš ir taip ką nors prasimanysiu... Arba dar sau ką nors susirasiu... Blyn...

- Ko spoksot? – užrėkiau ant Luidži ir Pjetro, kurie sekiojo mane tarsi šešėliai. – Ko gero žinojot ir tylėjot?

- Sere... – dvyniai idealiai sinchroniškai nusilenkė. – Mes džiaugiamės tarnaudami tokiam teisingam ir kilniam ponui, su kurio išmintimi gali lygintis tik valdovai...

Na-a, taip. Protingi šikniai. Moka laiku ir vietoje pameilikauti. Nagi jie čia ir nė prie ko, tiesą pasakius.

- Va, taigi taip...

Paslampinėjau po namą, kažkiek paspardžiau baldus, pavaikiau tarnus ir galų gale susigalvojau užsiėmimą – nudaigoti prakeiktą lombardą: apsirėdžiau kaip priklauso ir išvykau... Tačiau užmušti, taip ir nepavyko – valdovas jį surinkti naują korpusą... Velnio vaikas...

Karolis Drąsusis, 1477 m.
Tačiau į vadavietę vis tiek atvykau ne veltui, nes kaip tik pas mane siuntė pasiuntinį, kad atvykčiau pas siuzereną. Sudalyvavau kariniame pasitarime ir sužinojau paskutines visai neblogas naujienas. Šveicarai apsiribojo tik mus išmušė iš konfederacijos ir nekreipdami dėmesio į Rene prašymus, paleido šauktinius. Pats Rene tai gyvas, tačiau kol kas ne neįgalus. Austrijokai ir elzasai, lyg irgi apsiraminę, patraukė į namus. Na nesusiklijuoja pas juos koalicija, o tai visai ne juokais džiugina Burgundiją, kuri dabar gerokai nukraujavo ir, karine prasme, ne visiškai pajėgi. Tačiau ypatingam džiaugsmui dar laikas neatėjo: kantonų taryboje, kunigaikščiui Rene, vis tik, leido rinkti į savo kariauną šveicarus. Tačiau buvo sąlyga, kad samdymo kaina bus ne mažesnis kaip keturi florinus į mėnesį. Taip sakant – alebardos kaina. Kitaip tariant, konfederatai ne už kalnų ir tik laiko klausimas, kada Rene iš kur nors išpeš pinigų. Kai tik gaus, taip vėl ir susipešim. Tas pats ir su Karoliu – tas taip pat neatsisakė minties nubausti šveicarus ir taip pat ieško pinigų. O kol kas, Burgundijos kariaunos likučiai, palikdami mažas įgulas visoje Lotaringijoje, traukiasi į Flandriją, kur buvo nuspręsta persigrupuoti. Štai tokios tokelės.

Tačiau man neteko džiaugtis vien tik dalyvavimu pasitarime – gavau užduočių iki pat ausų. Ir niekur nesidėsi – taip sakant, pagerbtas pasitikėjimu. Na ir be visa ko, kai kuriuos mano prašymus valdovas patenkino. Kaip ten toje dainelėje: vėl po šikna girgžda nuzulintas balnas?.. Vargšas mano pasturgalis...

- Na ką, mažumėlę atsipeikėjai? – vos ne vos susilaikiau, kad nenusižvengčiau žiūrėdamas į pagiringą Tuką.

- A-ha... – burbtelėjo Loganas ir truputį mikčiodamas tęsė: - p-pamiegot... t-taip i-ir negaliu...

- Pamiegosi... iki aušros. Varyk namo į lovą. Žengte... Stok. Sveikinu tave: tavo uošvė kanopas užvertė.

- Ką?.. – škotas sutrikęs pasikasė neskustą snukį.

- Anapilin iškeliavo.

- A-a-a... – patenkintas linktelėjo Loganas. – Ten jai ir vieta... O dvaras? Lygtais ten pas ją kažkas...

- Klausui liko. Dabar jis Klausas van Chafenas. Po to kai priims paveldėjimą, aišku. Ir po to, kai bus tą gabalėlį prijungsiu prie savo baronijos. Beje, klausimas beveik išspręstas. Valdovas maloningas – formalumai jau vykdomi.

- Na-a jo... – Logano snukyje galima buvo įžvelgti visišką nusivylimą. Na ir tegul...

- Nesiraukyk gi taip. Tau vis tiek nieko nesišvietė. Be to ten pilna visokiausių nesąmonių – užsiknisi tą naštą vilkti, nes lygtais tavos uošvės siuzerenas buvo Antverpeno miestas, o gal ir ne... Trumpiau, sprandą nusisuksi, na ir koks tau skirtumas?.. Viskas, varyk namo, prisikirsk kaip reikalas ir į lovą. Auštant išžygiuojam.

Išsiuntęs Tuką namo, aplankiau penktosios kuopos, kuri bebuvo tik eskadros dydžio, stovyklą ir asmeniškai atsirinkau žandarus, kurie mane lydės. Dar kažkiek pasisukiojau, išgėriau porą ąsočių sidro su pagiringais bendražygiais ir dingau namo. Reikalų iki smakro ir dar daugiau.

Nusprendžiau namą Nensyje parduoti, o šeimynykščius, tie kurie norės, perkelti į Gentą. Kuo toliau nuo bėdų, kol dar yra tokia galimybė. Taip, padėtis tokia, kurią galima pavadinti- „liūdnoka“. Ne, aš ne pesimistas, o tik realiai žiūriu į esamą padėtį. Gerą pusmetį atgal, Gente nupirkau neblogą vilą su šiokia tokia infrastruktūra ir užleistu sodu, bet rimtai juo pasirūpinti, taip ir nepavykdavo. Štai, ir pasirūpinsiu.

Tačiau pailsėti nepavyko: atvyko pasiuntinys su laišku, kuriame garbingieji Elzaso didikai siūlė susitikti, kad suderėtume dėl Osvaldo fon Tiersteno išlaisvinimo. Aišku, kad už skambią monetą. Na ir labai laiku. Tik kokio velnio jų riteriai paskyrė susitikimą velniai žino kur? Bijo? Tačiau tai spjūvis mano pusėn – pasiuntiniai turi neliečiamumo teisę. Ir aš, kaip šeimininkas už juos galva atsakau.  Keistoka, vienok... keistoka, bet tiek to.

- Luidži, bėgte pas Almeidą ir tegu kelia visus savus ant kojų čionai. O tu, Pjetro, varyk pas Baumgartnerį...

Susiruošimas daug laiko neatėmė ir dar likus trims valandoms iki saulėlydžio jau buvau pusiaukelėje iki Mezo upės akmeninio tilto, kur ir buvo paskirtas susitikimas. Šį bei tą įsakiau palydovams ir jau su nedidelę palyda tęsiau kelionę. Pažiūrėsim ar apgavo nuojauta, kuri manęs niekada nenuvylė, ar ne.

O štai ir vokiečiai. Ir jų nemažai...

- Jūs norite mane įžeisti? – dėl vidinio nuovargio, bei dėl mano eskudero bei meilužės pokštų dar nepraėjusio irzlumo, balsas nuskambėjo kiek griežčiau, nei to iš ties reikėjo. – Kokio velnio? Aš gi laiške aiškiai parašiau, kad išpirka lygiai du tūkstančiai florinų.

- Jūs laisvas savuose troškimuose... – storulis su prašmatniai papuoštu kastenbrustu iškart pasipūtė. – Tačiau jūsų reikalavimai visiškai neįvykdomi.

Per platų šarvinį sijoną, kuris buvo būtinas šio tipo šarvams, jis negalėjo prisėsti ant kelioninės kėdės ir dabar stovėdamas mindžikavo.


- Ponai, iš ties nevertą konfliktuoti... – į pokalbį įsikišo antrasis pasiuntinys – ganėtinai jaunas elzaso riteris su saldžiu snukučiu ir baltaplauke galva. – Barone, mes remiamės realia padėtimi. Neturime jokių ketinimų jūsų įžeisti.

At šykštuoliai! Dėbtelėjau į nuošalyje apsaugos apsuptą nelaimingąjį Osvaldą ir nusprendžiau derėtis iki paskutiniųjų. O per daug pūsis, tai išprovokuosiu barnį ir visus sukaposiu velniop.

- du tūkstančiai florinų.

- Velniai žino kas! – užstaugė Hansas fon Zeidlicas – tas pats storulis. – Osvaldai, brolau, atleisk, bet mes nusiplaunam rankas.

Osvaldas gailiai atsiduso ir įsmeigė žvilgsnį į žemę.

- Tūkstantis. Iš jų penki šimtai grynais – sidabru, o likusieji vekseliu. Velzero banko atstovas su mumis, - vėl įsiterpė jaunasis riteris. – Patikėkit, tai daugiau nei puikus pasiūlymas. Juolab, kad visa Osvaldo ekipiruotė lieka jums.

Dar vienas gailus fon Tiersteno atodūsis. Na taip, gaila vokiečiui tokį lobį prarasti. Jojo gotikiniai šarvai – tiesiog neįtikėtinos vertės. Ir dar kartu su nugaišusio destrierio šarvais, kuriuos pagamino Insbursko meistrai. Praktiškai jie net nesubraižyti. Na ir velniop, nusibodo...

- Sutinku...

Atsiskaitėme negaišdami. Chorstas patikrino vekselį ir nusprendė, jog šis nepriekaištingas. Na ir puiku.

- Mes galime manyti, kad visiškai atsiskaitę? – jaunasis riteris įdėmiai pasižiūrėjo man į akis. – Jei yra kokių pretenzijų, tai išsakykite dabar.

- Visiškai atsiskaitę... – atsakiau ir sugriebiau kalaviją, nes kylančio mėnulio šviesoje pamačiau, kad visi Elzaso riterių palydovai jau pasiruošę kovai.

- Oto, baik su ceremonijomis. Mūsų jau niekas nebesaisto!.. – patenkintas išpyškino storulis ir čia pat įsakė: - kirskit niekšus!!!

Iš čia pat, iš karto, gavęs porelę arbaleto strėlių, žvangindamas gelžgaliais krito ant žemės.

Priešais mane išžygiavo šauliai su paruoštais šūviui arbaletais. Nuskambėjo įsakymai ir riterių palydovus iš karto atkirto: pasirodė mosarabų arkebuzierų dagčių žiežirbos, nuaidėjo šūviai ir viskas tuo pasibaigė. Jaunasis elzasas pasimetęs apsidairė, nusispjovė ir metė ant žemės jau nebereikalingą kalaviją.

- Jūsų mylista, ką mums su jais daryti? – Almeida dūrė pirštu į surištus ir apkultus elzasus.

- Kaip, ką? Išrengti iki apatinių ir pakarti, - keikdamas klastingus vokiečius paskutiniais žodžiais, apžiūrinėjau įlenkimą ant krūtinės apsaugos. Vis tik niekšai spėjo paleisti strėlę. – Pala, palauk. Banko tarnautojo ir Tiersteno neliesk.  Iš pradžių noriu su jais pakalbėti.

- Jūsų mylista, prieš tai, kai baigsite tvarkyti mūsų likimus, prašau suteikti galimybę pakalbėti su anuo Oto fon Martenu. – Išbalęs kaip pati mirtis, Osvaldas von Tierstenas nusilenkė.

- Neprieštarauju.

Osvaldas priėjo prie surišto riterio ir spjovęs jam į veidą sušnabždėjo:

- Kaip tu galėjai, Oto?.. Kam gi? Taigi ne tavo pinigai...

- Eik tu... – abejingai sušvokštė riteris. – Jei viskas būtų išdegę, pats ačiū būtum pasakęs. O dabar jau vis vien...

- Prisiekiu, kad jei Viešpats neapleis manęs savo malonėse, padarysiu viską, kad tu netektum visų privilegijų ir atiduotų anatemai (v.p.: gr. Ανάθεμα - atskyrimas, pašalinimas - klaidatikių atskyrimas nuo krikščionių bendruomenės, gali reikšti ir prakeikimą. Tai aukščiausia bažnytinė bausmė, griežtesnė nei ekskomunikacija (lot. excommunico) – atskyrimas nuo bendruomenės), kaip paskutinį niekšą, - rūsčiai pažadėjo fon Tierstenas. – Valdovas mane palaikys...

- Kokios malonės, Osvaldai? Koks dar valdovas? – ironiškai šyptelėjo Otas. – Į pragarą kartu su manimi.  Barone, kaip ten tave... tai Osvaldas mus paprotino atsiųsdamas užšifruotą laišką...

- Užsičiaupk melagi. Barone, aš...

Aš visai niekuo nenustebčiau. Taip – riteriškumo ir kilnumo amžius, kuris, kaip visuomet, lygiai tiek pat atmieštas klastomis ir niekšybėmis. Niekas iki sandėrio ant manęs nepuolė – pirmiausiai patenkino visus garbės reikalus. O štai jau po to... o po to kvailas burgundų baronas jiems tapo paprasčiausiu priešu, kurį apskusti visiškai jokia nuodėmė. Juolab, kad mes ant beveik neutralios teritorijos. Viskas iki padorumo normalu. Gerai, kad įtariau klastą ir pasiėmiau pakankamai karių, juos paslėpti ir išprovokuoti užpuolimą. O šiaip...

Tiek to, nuotaika pirmą kartą per šią dieną pagerėjo. Laikas pasipuikuoti savo kilnumu.  Šiaip, kad būtų šioks toks kontrastas.

- Nemanau... – įbrukau į Osvaldo drebančias rankas gertuvę su vynu. – Jūs gi čia prie ko? Išpirką gavau, tad Sudiev. Naktį nerekomenduoju keliauti, bet siūlau jums pastogę ir šiltą priėmimą... kaip svečiui.

- Barone!!! – Elzaso riteris net susvyravo.

- Baikit jau, atsiskaitysim...

Banko klerkui taip pat suteikiau malonę. Šis senučiukas tai jau tikrai niekuo dėtas. Na ir dar vienas liudininkas niekada nepamaišys.

Grįžęs namo dosniai atsiskaičiau su pagalbininkais, puikiai pavakarieniavau su buvusiu belaisviu ir įlindau į karšto vandens sklidiną statinę surikiuoti savo minčių. Ryt nusimato ilga ir, gal būt, pavojinga kelionė, tad tikrai nepamaišys apgalvoti veiksmų plano.

Pats nepastebėjau, kaip užsnūdau, o prabudęs pastebėjau, kad vanduo atšalęs. Ot tai kūtvėla! Net neatmerkęs akių surikau:

- Civeta, užmigai?! Karšto vandens duok...

Padvelkė puikiai pažįstamas jazminų kvapas ir per akmenines grindis basos šlepsiančios kojytės ir iškart į statinę pradėjo lietis karštas vanduo.

- Užteks, o dabar pamankštink pečius. Tik atsargiai su savo letenomis...

- Aš būsiu labai atsargi, mano pone... – pasigirdo plevenantis minkštas balselis ir vandenin šliūžtelėjo kažkieno nuogas kūnas.

Atvėriau akis...

- Zemfira?!

- Taip... mano pone...
Philippe-Jacques van Bree "La première pose". Atelier de l'artiste à Rome.