2016 m. gegužės 31 d., antradienis

"Armanjako šalis. Bastardas". XIV skyriaus pabaiga. 2016-05-31








- Išspręsti ši klausimą čia, ir nedelsiant.

- Kame reikalas, ponai? – tarp mūsų įsikišo de Balzamonas.

- Kaip supratau, tai baronas Šarlis d‘Aiju, mane šaukia į dvikovą, - atsakiau senešaliui.

- Tai tiesa, barone? – senešalis kreipėsi į baneretą.

- Tikrai taip. Nedelsiant.

- Kokia jūsų ginčo esmė?

- Ji liks tarp mūsų... – į mane įsmigo daugiareikšmiu barono žvilgsnis.

- Mes kaunamės... – Pakilo noras išdrėbti kokią nešvankybę banereto adresu, bet paskutinę akimirką susivaldžiau ir atsakiau muškietininkų Portoso žodžiais: - Mes kaunamės, todėl kad pešamės.

- Na-a... – Senešalis liūdnai palingavo galva. – O aš jau suspėjau su kai kuo susitarti dėl dviejų karolio partijų...

- Nuoširdžiai apgailestauju,  - su šypsena nusilenkiau Roberui de Balzamonui, - visiškai nenoriu atimti iš jūsų malonumo ir pasistengsiu baigti labai greitai.

- Tokiu atveju, pradedam. – Senešalis vėl išsitiesė, suspindo visu griežtumu ir iškilmingumu. – Ponai, ar yra koks nors būdas jūsų ginčą išspręsti kitu būdu? Idant jūs, Šarli d‘Aiju, - Fua grafystės baneretas ir daugeliu atžvilgiu priklausote ne pats sau, o būtent grafystei.

- Tokios galimybės nėra. Viskas turi išsispręsti čia ir nedelsiant, - ramiai atsakė niūrus baronas.

- De Lavardano ir de Rokebreno vikonte, ar yra galimybė išspręsti jūsų ginčą išspręsti kitu būdu nei dvikova, nes jūs grafystės svečias ir bet koks jėgos panaudojimas jūsų atžvilgiu gali aptemdyti jos garbę. Ar jūs garantuojate, jog nepriklausomai nuo baigties, bus laikomasi visų padorumo taisyklių?

- Nėra. Garantuoju! – Trumpai atsakiau.

Norėjau kaip galint greičiau perdurti baroną ir užsiimti pagalba Tukui, o tai gydytojai čia visai beviltiški. O tai dar užgydys ištikimąjį eskudero iki mirties... Pažo, jau galima sakyti, netekau. Na ir Dievai žino, gal iš tikro pašalinsiu kliūtį į Magdalenos širdį.

- Tokiu atveju jūs, vikonte, kaip iššauktasis, turite teisę rinktis ginklus.

- Espada, daga. Be šarvų. Visai. Aš sekundei jus paliksiu... – Ir pasisukęs priėjau prie senioko, kuris apžiūrinėjo Tuką. – Ką pasakysite, maestro?

- Nagi, nieko, jūsų mylista. Užtemti odą ir užsiūti. O toliau... kaip Dievas duos.

- Nieko be manęs nedarykite. Ir jokių prideginimų! Supratot?! – įsakmiai riktelėjau ir grįžau prie senešalio.

D‘Aiju jau buvo nusimetęs dubletą ir purpueną ir vaikštinėjo po laukymę staigiais espados judesiais kapodamas gėles. Būtent riešo judesiais, o ne ranka. Mane tai suneramino. Suneramino ir tai, kad jis užsitempė ilgas, kiek atraitotas pirštines iš storos odos. Aš tokių neturiu  - tik paradines iš plonos verstos odos. O galėtų praversti – kokia ne kokia, o apsauga...

Nusimečiau viršutinius rūbus ir iš makštų išsitraukiau savo espadą-flambertą su daga.
Na, gražuoliai, štai ir teks jums kraujo paragauti. Neliksite paradiniais niekučiais.


Baronas atsistojo į poziciją. Daga smaigaliu, sulenktoje dešinėje rankoje prie krūtinės, į mane, o espada kairėje, daugiau ištiestoje rankoje. Kairys... Nors man „dzin“. Aš vienodai gerai dirbu abiem rankom, tad užėmiau tokią pačią poziciją.


Su daga, aišku, aš pasikarščiavau. Beveik pilnas profanas. Reikėjo be jos... Po velnių!

Baronas dviem smulkiais žingsneliais sumažino atstumą ir atakavo iš karto dviem aukštais – espada per kojas ir daga į veidą.

Jo espadą skersiniu, šliaužiančiu judesiu lengvai atmušiau, tačiau prakeikto barono daga man neleido kontraatakuoti. Vos spėjau atšokti ir priešpastatyta savąją...

Ot gryna šikna! Šiuolaikiniame fechtavime antra ranka laisva ir blokuodamas priešininko kardą negali užsimauti ant jo durklo.

Velnias! Vėl šunsnukis vos nepasodino ant smaigalio...

Baronas, nesustodamas pabandė prisiartinti ir vėl atėmė iš manęs galimybę atakuoti dūręs su daga į patį... ir pataikė... ašmenys pramušė marškinius ir brėžtelėjo per odą. Rankovė ėmė dažytis krauju.

Ne, taip daugiau negali būti. Atšokau atgal ir atakavau trimis skirtingų tempų smūgiais. Pirmuoju išmušiau iš barono rankų espadą, antruoju kirtau per klubą, o trečią, kuriuo ruošiausi jį pribaigti, baneretas man vėl sugadino žengdamas į priekį, sučiupdamas mano ginklo ašmenis stora pirštine ir durdamas daga į papilvę...

Kad jį kur, blyn, nelabieji...
Vos spėjau atšokti ir tuo pačiu espados galiuku kirstelti jam per bicepsą.

Ne... Daga man daugiau trukdo, nei padeda. Mokytis su ja ir dar kartą mokytis. O baronas, panašu, kad jos meistras...


Šarlis d‘Aiju, nekreipdamas dėmesio į savo žaizdas, atakavo toliau. Šį kartą jis susiruošė padaryti kažką panašaus į flankonado ataką (v.p. pranc. flanconnade. Flanc – šonas, Coin – kampas. Apgaulingas dūris kampu ar tiksliau „iš už kampo“ į šoną. Tai ne tiek fechtavimo smūgiavimo terminas, kiek kryptį nusakantis išsireiškimas),
bet ją nutraukiau sumažindamas atstumą ir atlikęs voltą (v.p.: voltas – koviniam fechtavime apsisukimas 360 laipsnių išvengiant smūgio, pusvoltis – pasisukimas 90-180 laipsnių) jam perkirtau petį, o po to, be užsimojimo, dūriau smaigaliu į šoną. Kiaurai. Daga įlindo iki pusės...

- Po velnių!.. – klubą nudelbė netikėtas skausmas.

Sužvairavau ir pamačiau, kaip baronas, lėtai slysdamas nuo mano ašmenų, suspėjo su savo daga durti man į koją.

Atšokau. Burnoje akimirksniu perdžiūvo, o galvoje dusliai pradėjo barbenti bugnai.

Įsikibau į dagos, kuri taip liko įsmigusi, rankeną ir staigiu judesiu ją išroviau... Nudelbė aštrus ir žvėriškas skausmas, iš akių ėmė ristis ašaros ir pasirodė įvairiaspalviai fejerverkai...

- Po velnių... – Nevalingai prisėdau ant žemės ir viskas aplinkui ėmė plaukti...






 

2016-05-31

 

 

 

 

 

2016 m. gegužės 30 d., pirmadienis

"Armanjako šalis. Bastardas". XIV skyriaus tęsinys. 2016-05-30







Nesudomino jos manęs visai...

Visiškai...

Kaliausės...

Nors meluoju...

Našlaujanti Karmen, Prejolos baronienė (v.p. pranc. Carmen de Prayols), daugiau tylėjo ir su panieka žiūrėjo į kudakuojančias damas, o mane visiškai atvirai apžiūrinėjo savo rudomis ir labai protingomis akimis. Tarsi vertindama.

Visiškai jauna moteris, apie dvidešimt dviejų – dvidešimt trejų, aukšta, graži ir liemeninga. Idealiai taisyklingų veidų bruožų. Na, gal kiek per daug kilsteltos lūpos, pro kurias matėsi smulkūs ir balti dantukai, dėl ko ji atrodė tik dar žavesnė. Baronienė buvo apsirengusi baltomis ir žydromis spalvomis, o tai simbolizavo ištikimybę, teisingumą, išmintingumą, išsilavinimą ir švarą, ir skaistumą, o taip pat, tam tikra prasme, ryžtingumą.

Spalvų reikšmes aš prisiminiau dar iš rekonstruktorių puotos, kur mane apšvietė viena gana atsipūtusi, tai yra visiškai nesukaustyta dalyvė, kai reikėdavo pertraukėlių...

Ypač nustebino ir suglumino baronienės užduotas klausimas.

- Vikonte, o jūs tikitės išeiti iš pilies? – visiškai rimtu veidu pasidomėjo jaunoji našlė.

- Žinoma, kad taip,  - pasakiau tiesą. – surengti kvailą pasiaukojimą aš neketinau. Tiesa, aš tik dar nežinau, kaip tai padarysiu.

Atsakymas damas nuliūdino : joms, aišku, norėjosi išgirsti, kad aš ketinau save virtuoziškai, iškilmingai ir gražiai pražudyti.

Baronienė patenkinta linktelėjo savo gražia galvute ir pareiškė:

- Be proto drąsa ir kilnumas beverčiai, - ir nusisuko nuo besišnabždančių damų.

Dar viena protinga moteris... Atrodo, kad viduramžiuose tai irgi ne retenybė. Reikia ją įsidėmėti. Kaip jau minėjau – dievinu gražias ir protingas moteris.

Senešalis man šnabžtelėjo, kad jos vyras žuvo turnyre praėjus vos pusmečiui po jų sutuoktuvių. Dabar valdo dideles žemes – savo ir likusias nuo vyro ir be proto turtinga. Magdalenos draugė ir patikėtinė. Netgi galima sakyti, kad pati artimiausia draugė, tačiau tarp dvariškių pasirodo tik retkarčiais. Antrą kartą tekėti nesiruošia, nosį suką. Tarp dvaro kilniųjų damų laikoma kvailute, nors kaip tik tai ir liudija jos neeilinio proto savybes.

Vertinga moteris...

Ceremonmeisteris pranešė, kad laikas grįžti prie stalo.

Įnešė antruosius patiekalus.

Po to trečiuosius, ketvirtuosius, penktuosius...

Apsirijau taip, kad į valgį net pažiūrėti nesugebėjau. Palengva gnaibiau dievišką morbje sūrį ir gurkšnojau vietinį šarbli (v.p.: vyno rūšis, pranc. Chablis). Galiu pasakyti sąžiningai ir atvirai: ypatingu žinovu ir gurmanu savęs nelaikiau, bet sūriai ir vynas penkioliktame amžiuje – daug geresni nei dabartiniai.

Pagaliau atėjo šokių metas.

Visi perėjo į šokių menę.


Viduramžių šokiai men nebuvo kažkas tokio ypatingo. Pavyzdžiui, karolis... arba karolas, žodžiu – pavadinimas susijęs su monarchais, buvo paprastas ėjimas paskui vienas kitą, kuriame poros, pasisukusios bendrame rate keitėsi vietomis, vaidino visokias figūras ir laikėsi ne už rankų, o už vienos nosinės. Viskas labai manieringa, nuosaikinga ir skaistu. Damos suknias kėlė tik vos-vos nuo grindų ir leido vyrams spoksoti į jų kurpes.

Nesižavėjau aš tokiais šokiais. Nors, bendrai paėmus, žiūrėjosi neblogai ir net gražiai. Jei turėsiu savo pilį ir dvariškius – būtinai stumtelsiu istoriją, bent jau šokių mene.

Pats sau įsivaizdavęs, kaip kavalieriai ir damos trypčios džigą, prisiminiau šokių epizodą iš „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ filmo.

Nuotaika pati savaime pasikėlė.

Pasukiojau galvą bandydamas pamatyti baronienę de Prejolą. Su Magdalena vis tiek nieko neišeis, prakeiktas Fransua visą gyvatvorę išdarkė, taip, kad bandysim galvą sukti našlei...

Baronienė šokiuose nedalyvavo, o kukliai šnekučiavosi su kažkokia juodai apsirengusia ir taip pat su našlės galvos apdangalu, senute. Tik susiruošiau prie jos prieiti, kaip paskelbė kažkokį tyrų šokį...

Ir šį šokį susirengė šokti Magdalena Prancūzietė!

Baronas davė suprasti, kad reikia, ir stumtelėjo mane link jos.

Magdalena, žiūrėdama į mane, žengtelėjo mažyti žingsnelį link manęs.

Bet gi aš nemoku šito kažko šokti!

Po velnių... O reikės. Pamatęs skubančius link kontesės kavalierius, tame tarpe ir prakeiktą d‘Aiju, sugriebiau už iš valdovės rankovės išslydusią nosinę. Ir čia pat su pasitenkinimu pastebėjau persikreipusį barono veidą. Taip tau ir reikia, snuki tu neraliuotas...

Ne, vis tik jo reikia jo pasipūtimą ir veržlumą nugesinti...

Valdovė savo piršteliais lengvai prilietė maniškius, kaip ir pritardama mano mintims.

Na, te palaimina Dievai...

- Jūsų karališkoji didenybe, jūs nesusikompromituosite šokdama su Armanjaku? – dėmesingai stebėdamas Magdalenos judesius ir stengdamasis juos kartoti, kaip tarp kitko pasidomėjau.

- Fua, vikonte... – Magdalena, plastiškai skėsteldama rankomis, žengtelėjo nuo manęs, - Fua tik aš sprendžiu, kas ir ką gali sukompromituoti.

- Lenkiuosi prieš jūsų talentus, jūsų karališkoji didenybe, - kilstelėjau kartu su Magdalena nosinę ir praleidome pro ją einančią į mus porą, - ir ne tik prieš talentus.

- Jūs pataikūnas, vikonte... – valdovė apsisuko aplink save ir gana natūraliai pavaizdavo sumišimą.

- Pats sumaniausias pasaulio pataikūnas nesugebės deramai apibūdinti jūsų nuostabumo. – Aš nusižiūrėjau, ką daro kiti kavalieriai ir gana sėkmingai sudėliojau peršokimą ant kitos kojos.


- Deja, pataikautojau Armanjake, aš šiam pasauliui jau prarasta. – Magdalena luktelėjo, kol baronas d‘Aiju su savo žmona atsikabins nuo mūsų nosinės ir tęsė. – Valdovės statusas mane įpareigoja atsisakyti visų pasaulietinio gyvenimo džiaugsmų.

- Tokiu atveju aš amžiams pasmerktas gyvent be meilės, - žengtelėjau link princesės ir pajutau nuo jos sklindantį žibuoklių aromatą.

- Kodėl gi? – Magdalena suvaidino lengvą susidomėjimą. – Ko tai aš nepastebėjau, kad jumis nesidomi damos. Kai kas ir per visą vakarą nuo jūsų nenuleidžia akių.

- Aš joms uždaras, - nesusilaikiau ir stumtelėjau barono d‘Aiju ginklanešį, kuris ėjo pro šalį. – Aš daviau įžadus atverti širdį tik pačiai nuostabiausiai damai.

- Ir kas ta laimingoji? – Magdalena, lengvai užkabindama mane savo apsiausto padelkomis, apsisuko.

- Tegu tai būna mano paslaptis, jūsų karališkoji didenybe. Aš ką tik sužinojau, kad visos mano viltys beprasmės, - nutaisiau pačią liūdniausią, kokią tik sugebėjau, veido išraišką, - man dabar tik tesinori apsikeisti su Fransua, kuris apsuptas jūsų dėmesio, kūnais.

- Kažin ar jo kūne jūs jausitės patogiai... – Magdalena linksmai nusijuokė. – Palydėkite mane, šokis jau baigėsi. Ir būkit atidus, kai kada norai ir išsipildo...

Kas čia buvo? Užuomina ar koketiški moters pliurpalai? Magdalena į pleputę nepanaši... nors ką aš čia – vistik ji visų pirmiausia tai moteris...

Reikia sulaukti kito šokio ir būti kiek labiau veržlesniu...

- Vikonte, - po to, kai aš grįžau prie stalo, prie manęs priėjo senešalis de Balzamonas, - damuazo pareiškė norą nelaukti šventimo pabaigos ir nori susikauti dabar pat.

- Veskite... – Velnias, dabar gi tuoj vėl šokius paskelbs, o reikia išeiti!

Sode dar užteko besibaigiančios dienos šviesos ir apšviesti dvikovos vietos fakelais dar nereikėjo. Šalia savo eskudero stovėjo ne tik baronas, bet ir dar koks dešimtukas didikų. Tuką palaikė tik koks ketvertukas. Na ir aš, žinoma.

Senešalis su savimi atsivedė penketą gvardiečių. Matomai, jei įsiaudrinusių žiūrovų tramdymui ir šiaip dėl tvarkos.

Na, aišku, netoliese trypčiojo ir gydytojas su dideliu krepšiu. Juodai apsirengęs geraširdiškos, tvarkingos išvaizdos sudžiūvęs senukas. Taip pat reikalingas šiame renginyje, nors vietinius daktariūkščius karčiau be jokio tyrimo, tardymo ir teismo kaip visuomenei pavojingus elementus.

Moterų nebuvo, bet pastebėjau, kad antro aukšto languose sušmėžavo ir pasislėpė keletas šešėlių. Vienareikšmiškai – stebi. Nors gali moterys ir slėpti, bet iš tiesų, tai šiurkščios vyriškos pramogos, moterims visada buvo laukiamas reginys.

Barono eskudero jau buvo įlindę į šarvus.


Tukas apsirengė viskuom savu. Užsidėjo mano padovanotą barbutą, savo plokštelinius grandininius šarvus ir dabar, padėjęs į šoną skydą, ramiai žaidė sunkiuoju kardu – palašu.


Barono ginklanešiai matomai pasinaudojo pilies arsenalu. Jie buvo užsidėję vienodus grandijus iki kelių su vienodai nusagstytomis plokštelėmis ant krūtinės ir vienodais apvaliais skydais su Fua herbu, tik vietoje palašų, buvo apsiginklavę tiesiais kalavijais su paprasta kryžma. Iš pažiūros, tai ilgesni ir masyvesni nei Tuko palašas. Galvas dengė geri saladai. De Žiuvo – su antveidžiu, o de Suažo be jo – paprastas – kovinis-kelioninis.


- Damuazo Loganai, jus tenkina damuazo de Suažo ginkluotė? – išėjęs į aikštelės centrą paklausė senešalis.

- Pilnai, - linktelėjo škotas.

- Tokiu atveju jums niekas nebetrukdo sukryžiuoti ginklus. – De Balzamonas perskrodė ranka orą. – Tepadeda jums teisybę išsiaiškinti Viešpats. Susieinat.

- Plėšk distanciją, jo rankos ilgesnės, - šnabštelėjau Tukui ir trinktelėjau jam per petį. – Nagi, brolau. Tau pasiseks.

Kovotojai ėmė atsargiai artintis vienas prie kito.

De Suažas prisidengė skydu, matėsi tik akys, kalaviją laikė sulenktoje dešinėje atkišęs į priešininką.

Tukas savo palašą laikė pasukęs į šoną, kaip ir skydą.

Beveik abu kovotojai kartu žengtelėjo prieš viens kitą, pakilo kalavijai ir pasigirdo duslus trenksmas. Abu priešininkai sėkmingai atmušė pirmus kirčius skydais. Tukas priešininko kalaviją atmušė su slydimu į šoną, o de Suažas  - tiesiogiai. Barono ginklanešys iš kart po to, užkirsdamas galimybę Tukui smūgiuoti, šoko į priekį ir su jėga skydu jį stumtelėjo bandydamas kalaviju pasiekti Tuko kelėną.

Aš vos ne aiktelėjau – manevras buvo atliktas vikriai ir greitai. Atrodė, jog viskas ir baigėsi ir Tukas kris ant žemės su pakirstom kojom, bet škotas, ne mažiau vikriai atšoko atgal, atmušė priešininko kalaviją ir pats puolė į ataką grįžtamuoju smūgiu kirsdamas per de Suažo skydo kraštą šį numušdamas į šoną ir po to, pasinaudojęs priešininko atsidengimu, suktelėjo palašą ir visa jėga trenkė šiam per šalmą.

Duslus skambesys.

Kūnas šleptelėjo į žolę...

Žiūrovų atsidusimas...

Škotas prišoko prie nugalėto de Suažo ir, prisilietęs ašmenimis prie jo veido, paklausė ar šis pasiduoda. Bet išgirdo tik silpną mykimą. Pasirodo palašas neperkirto šalmo, o jį gerokai įlenkė ir apsvaigino priešininką.


- Palauk, damuazo Loganai, žingsnis atgal, - prišoko de Balzamonas. – Priešininkas negali jums atsakyti. Aš priteisiu jums pergalę ir liudiju, kad tiesa jūsų pusėje. Barone, ar jūs sutinkate su tokiu sprendimu?

- Sutinku! – įniršio apimtas užriaumojo d‘Aiju. – Tikiuosi de Žiuvas nuneš jam makaulę. Gydytojau, padėkite šiam drimbai, o tai aš pats jį tuoj pagydisiu...

- Pažabokite įniršį, barone. Visame kame Dievo valia. Liudiju, kad šioje dvikovoje nebuvo jokių didikų garbę žeminančių taisyklių laužymo ir skelbiu jos pabaigą.

- Pirmyn! – Baronas išstūmė į aikštelę savo antrąjį eskudero.  – Ši pramoga gali užtrukti iki pasaulio pabaigos, o man jau kantrybė baigiasi.

- Dvikovos pradžią skelbiu aš, barone! – de Balzamono akys sužaibavo. – Ar jūs pretenduojate į senešalio vietą? Pertrauka – dešimt minučių. Tegu jūsų paskutinis eskudero geriau pasiruošia.

Puiku... greitai gi senešalis šitą gaidį patupdė ant šiknos. Norėtųsi tikėtis, kad jis visą laiką bus mano pusėje.

Škotas klaipė ir masažavo kairės rankos riešą.

- Kaip tu?

- Gerai, monsinjore... – Škotas sunkiai kvėpuodamas skausmingai susiraukė.

- Kas rankai?

- Sutrenkė. Atmušinėjant. – Tukas parodė patinusią ranką. – smūgis labai stiprus buvo, net nukreipti nepajėgiau.

- Duok čionai. – Aš iš krepšio, kurį apdairiai atsinešė škotas, ištraukiau tvarstį ir stipriai įveržiau jo riešą. – taip bus geriau.

- Ačiū, monsinjore. – Tukas atsargiai pajudino riešą. – Kaip aš tą stuobrį priplojau! Vikriai išėjo? Man šį smūgį dar senelis parodė.

- Vikriai, vikriai. Aš maniau, kad jis tau kojas velniop nuneš... – Pažiūrėjau de Žiuvo pusėn ir patariau škotui: - Žiūrėk. Jo sudėjimas panašus į tavo. Su jėga nieko nepadarysi. Juolab tavo ranka sutrenkta. Mažiau atkirtinėk, daugiau išsisukinėk. Ir laikyk distanciją...

- Jo... Na, einu? Jūs ten Fransua labai negąsdinkit, jei su manim kas...

- Varyk tik... Ne inkšk ir viskas bus gerai... – padrąsinau škotą, nors pats nelabai buvau įsitikinęs jo pergale.

De Žiuvas atrodė kaip gana patyręs kovotojas. Buvo daug vyresnis už škotą – gal net dešimčia metų ir atrodė, kad yra kiek greitesnis.

Tai ir pasitvirtino. Jau pirmame susiėmime jis įsigudrino bakstelti Tuką kalaviju į krūtinę. Grandinių neperdūrė, bet alsavimą numušė. Škotą išgelbėjo tik tai, kad de Žiuvas kiek teatrališkai pasisuko vietoje norėdamas suduoti lemiamą smūgį, bet pats šalmu sugavo skydo kantą. Susvirduliavo, sušnypštė ir atšoko atgal. Nuleido skydą ir kalaviją ir škotas nebegalėjo pereiti į ataką: vos pats atgavo kvapą ir susilaikė nuo puolimo.

Prišininkai ėmė aikštelėje suktis ratu, retkarčiais apsikeisdami melagingais judesiais ir stengdamiesi pagauti vienas kito klaidą. Pagaliau barono eskudero, imitavęs atsitraukimą, pagavo momentą ir staigiai įvykdė išpuolį su trimis vienas paskui kitą einančiais smūgiais. Pirmus du Tukas sulaikė skydu, bet antrasis smūgis suskaldė skydą ir drėkstelėjo per jo ranką. Trečiasis buvo taikytas į galvą, bet Loganas jį sulaikė palašu. Tačiau smūgis buvo toks, kad de Žiuvo kalavijo ašmenys trinktelėjo per škoto barbutą, nuplėšė antnosį ir nudrėskė odą nuo tukom kaktos.

Mano eskudero veidą iš karto apipylė kraujas ir škotas suklupo ant kelio pasilenkęs į priekį.

De Žiuvas pergalingai sušukęs plačiai atsivėdėjo... bet staiga, skausmingai sudejavęs, susisuko ir griuvo į žolę.

Tukas beveik instinktyviai, iš paskutiniųjų jėgų, horizontaliai mostelėjo kalaviju virš žemės ir pataikė per eskudero kulkšnį, permušė kaulą ir perkirto sausgysles. Ir po to veidu sukniubo į žolę.

Kad kur, blyn, velniai visus rautų!..


Pribėgau ir nekrutantį kūną perverčiau ant nugaros. Vedas buvo pilnai aplietas krauju. Nuplėšiau šalmą ir nosine perbraukti. Va... ant kaktos kabo nuvarytos odos skiautė. Iki kaulo perskėlė antakį, bet kritiškų sužalojimų iš pirmo žvilgsnio nemačiau. Lygtais viskas... N, žinoma ir smegenis škotui gerai sutrenkė. Bet tai nebaisu. Makaulę kietą turi, išgyvens.

Uždėjau nosinę škotui ant kaktos ir riktelėjau senešaliui savo nekantrų klausimą:

- Kaip dvikova?

- Abi šalys pasitenkino! – vyptelėjo de Balzamonas. – Dabar šitie meitėliams ne greit turės jėgų kitiems ginčams. Jei iš vis turės. Gydytojas nuspręs, kurį kur nešti.

- Aš nepasitenkinau! – Prie manęs lėtai priartėjo Šarlis d‘Aiju. – Ar jums, vikonte, neatrodo, kad mums reikia kai ką išsiaiškinti?

- Ir ką gi? – Mane dabar kur kas daugiau jaudino škotas, nei baronas.

- Jūs žinote ką; jūs bandote užimti mano vietą... – piktai, bet tyliai, kad aplinkiniai negirdėtų, iššnypštė baneretas.

- Tai štai kame reikalas... – šis gaidys prisigalvojo, kad aš atmušinėju Magdaleną. – Ką gi jūs siūlote?

- Išspręsti ši klausimą čia, ir nedelsiant.




 

2016-05-30

 

2016 m. gegužės 27 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Bastardas". XIV skyriaus tęsinys. 2016-05-27





Gražuoliukas aš puikus ir nuostabus. Na, gal dar galima kuom nors pasižymėti?

Toliau tas pats veikėjas, kuris išleido skeltalūpį, ėmėsi pyrago pjaustymo, o šalia Magdalenos stovintis patarnautojas, vykdydamas jos nurodymus, skirstė porcijas tarp svečių. Man, beje, pačiam pirmajam atiteko apie kilogramą blogai iškeptos tešlos su nesuprantamu įdaru. Apdovanojimas už pademonstruotą vikrumą. Teko demonstruoti, kad aš jį valgau... nors ne labai ir norisi. Kiškis galėjo būti ir klastingas. Iš išgąsčio ir atkeršyti pridergdamas pyrago vidų.

Sau nusižiūrėjau visą uogomis puoštą paukštį ir durklo galiuku jį pasmegęs mestelėjau sau į lėkštę.

Va čia tai jau kitas reikalas. Ir vynai gana taurūs, tik per daug prigardinti prieskoniais. Bet ir „švarių“ yra.

Puota po truputį ėmė įsilinguoti. Sveikinimų tostai sekė vienas paskui kitą. Aukštino Magdaleną, dalyvaujančias damas, Fua giminę, linkėjo priešams žūties ir taip toliau. Beje, jokio užstalės valdymo nepastebėjau. Visi stengėsi vienas kitą peršaukti.

Tik muzikantai ėmė barškinti garsiau ir intensyviau.

Bandžiau mestelti akį į Tuką – vis tik kiek nerimavau, kad pašėlęs škotas neiškrėstų kokios šunybės.

Bet ne...

Lygtai ramu. Sėdi su tokių pat jaunuolių grupele  ir gurkšnodamas vyną kažką jiems pasakoja.

Fransua taipogi...

Po velnių...

Neaukštas drūtas, kokių keturiolikos tipelis, apsirėdęs barono d‘Aiju spalvomis, eidamas link savo pono, praeidamas, kaip ir netyčia stuktelėjo alkūne per mano vaikinuko veidą ir parvertė ant grindų...

- Jaunimas, žinote gi... – žiūrėdamas į kraujuotą besikeliantį Fransua, pasityčiodamai šypsodamasis pareiškė baronas. – Rūpi jiems vis pasistumdyti. Tegu išeina į kiemą ir vienas kitą gerai pavolioja. Nors jūsų pažas, bastarde, jau niekam tinkamas, silpnutis jis kažkoks...

Šalia jo išdygęs eskudero džiaugsmingai nusižvengė, o tas pažas, kuris partrenkė Fransua, pasityčiodamas uždainavo:

- Tiesiog tikra merga... tuoj pravirks...
Kalės vaikas... Tyčia gi! Akivaizdu, kad viskas baroniūkščio paliepimu.

Fransua, viena ranka bandydamas nusivalyti veidą ir tik dar labiau išmozodamas kraują ir ašaras, kita ranka siektelėjo durklo...

Ot šikna! Ką gi tokiais atvejais reikia daryt?

Staiga, kur buvusios-nebuvusios, apsireiškė Magdalenos damuzelės ir
beveik per jėgą nusitempė vaikinuką; mestelėjau žvilgsnį ir supratau, kad tokį paliepimą gavo iš kontesos.



- Oi... Aš atrodo jums visiškai atsitiktinai numyniau koją... – Tarp barono ginklanešių atsirado Tukas ir su jėga nuleido savo kulnį ant kraštinio eskudero kojos. Ir gana stipriai – anas iš skausmo sustūgo ir ėmė šokinėti ant vienos kojos.

- Na, ką jūs... iš tikro... –škotas skėstelėjo nusilenkė ir tarsi netyčia mosteldamas ranka užvažiavo į tarpkojį kitam ginklanešiui.

Va štai, kažko tokio aš ir laukiau...

Pirmasis barono eskudero įnirtingai truktelėjo savo durklą.

- Liaukitės, damuazo! – riktelėjo baronas de Balzamonas ir triukšmingai atsistojo iš už stalo. – Čia ne vieta santykių aiškinimuisi. De Suažai, durklą paslėpk, arba įsakysiu pakvieti sargybą!

- Bet tai sąmoningas įžeidimas, - pasipiktino baneretas, - jis tyčia trenkė mano ginklanešiams!

- Argi? Tai buvo tiek pat tyčia, kiek tyčia jūsų pažas trenkė manajam pažui, - įsikišau.

De Balzamonas atsistojo tarp Tuko ir banereto eskudero, ir sausai jų paklausė:

- Jūsų ketinimai?

- Dvikova! – neapykantos kupinu balsu pareiškė pirmasis.

- Dvikova! – vis dar laikydamasis už pamuštų „cimbolų“ užkaukė antrasis.

- Jūsų žodis, damuazo? – baronas kreipėsi į škotą.

- Dvikova, - ramiai pareiškė Tukas. – Su abiem iš karto ar paeiliui, man neturi reikšmės.

- Jūs, barone, leidžiate savo eskudero kautis dvikovoje su damuazo Loganu?

- Žinoma, kad leidžiu, - sušnypštė d‘Aiju.

- Jūsų žodis vikonte? Jūs leidžiate kautis dvikovoje savo eskudero?

- Taip, leidžiu, - linktelėjau aš.
O ką daryti? Vienok pasirinkimo tai jokio ir nėra. Bet koks kitoks elgesys – nepataisoma žala garbei.

- Tebūnie, tai kas turi būti! – iškilmingai pareiškė senasis baronas. – Dvikova įvyks parke po šventės. Iš pradžių damuazo Loganas sukryžiuos ginklus su de Suažu, o po to, jei damuazo Loganas galės – susiims su damuazo de Žiuvu. Teisė rinktis ginklą ir dvikovos stilių, kaip iškviestasis, turi damuazo Loganas. Tam, kad neužtemti laiko, aš atidarysiu arsenalą, kur galėsite pasirinkti ginklus. Bet po dvikovos, jei ginklai bus apgadinti ar taps netinkami tolimesniam naudojimui, jūs įsipareigojate už juos atlyginti su kaupu. Jei dvikovos dalyvis žus, žalą atlygins laimėtojas. Aš, kaip senešalis, pasakiau savo žodį. O dabar išsiskirstote, ir neduok Dieve jei pamatysiu, kad iki dvikovos priartėsite vienas prie kito bent per penkis žingsnius.


Senešalis žvilgsniu pergręžė būsimus dvikovininkus. Šie nenoromis išsiskirstė ir įsiliejo į savo šalininkų grupeles.. Nustebau, kad ir Tukas jau tokių turi. Koks penketas jaunuolių jį pasitiko pritarimo pilnais šūkčiojimais ir pagiriamai plekšnojo per jam per pečius. Ir damos aplink sukiojasi. Greitai apsisuko vaikinas... greičiausiai šie du jau spėjo visiems pakankamai įgristi – tad nieko stebėtino. Snukiai akiplėšiški, manieros iššaukiančios.

Ir dar pastebėjau, kad šalia mūsų plaukiojo iš karto dvi Magdalenos damuzelės: suprantama, rinko pletkus savo poniai. Pati valdovė pažymėtinai demonstravo, kad nieko nepastebėjo. O gal ir iš tiesų nepastebėjo. Įprastas reikalas – nevertas valdovės dėmesio.

Visa tai gerai... Išskyrus, kad galiu netekti savo eskudero...

- Tu kaip? – pasidomėjau pas škotą, kai pakilau pasivaikščioti po salę.

- Viskas gerai, monsinjore. Apipjaustysiu šiems išsišokėliams ausis ir viskas. – Tukas atrodė visiškai ramus.


- Pamatysiu, kad iki dvikovos geri – pats tau ausis apipjaustysiu, supratai?

- Supratau, monsinjore.

- O kautis su kuo ruošiesi?

- Sunkiaisiais kardais – palašais. Barbutas, lengvieji grandijai ir mažasis skydas. Manau taip.
- Pats žiūrėk. Einu pažiūrėsiu kaip ten Fransua.

- Tyčia jie taip padarė, monsinjore.

- Žinau, brolau, viską žinau... – Ir nukėblinau į koridorių, kur princesės damuzelės palydėjo vaikinuką.

Tačiau atsirėmiau į užsklęstas duris.

Kreipiausi į artimiausią Magdalenos palydos damą ir pasidomėjau kur mano pažas. Gavau atsakymą, kad vaikiną palydėjo pati kontesa ir nėra ko jaudintis.

Na-a-a... Tai štai ko ji jį, kaip katinas grietinės stiklainį, vis apžiūrinėdavo... Kažkam pasisekė... Na ir gerai. Grįžau prie stalo ir baigiau paukštį, kuris pasirodo besąs fazanas marinuotas spanguolėse. Skanu. Net labai. Pagalvojau ir įsidėjau keptų putpelų. Beje, ant stalo kažkodėl nebuvo nei kiaulienos, nei avienos. Tik paukštiena ir žvėriena. Kaip vėliau išsiaiškinau, didikams ne fasonas tokį prasčiokišką valgį valgyti...

Tiesą pasakius, nebedžiugino manęs puota. O čia dar ir tas suknistas baronas d‘Aiju paniekinančiai vis į mane dėbčioja. Na ir savo pažui garsiai, kad girdėtųsi aplinkui, liepė savo ginklanešiams perduoti, kad tas, kuris vikriai ir žiauriai bastardo eskudero sužalos, o pageidauti, kad ir visai anapilin išsiųstų, tam padovanos puikiausią arabų veislės žirgą.


Kalės vaikas... Ką gi aš galiu čia pasakyti. Liūdna tapo. Netgi pasirodę žonglieriai ne itin pralinksmino. Ir kokių velnių reikėjo man tą kiškį gaudyti? Ne dėl savęs, o dėl Tuko jaudinuosi. Paprasčiausiai žinau, ką reiškia iš eilės dvi dvikovas išsilaikyti.

Pagaliau į savo sostą grįžo Magdalena ir paslaptingai mane nužiūrėjo.

Teko prieiti ir paklausti:

- Jūsų didenybe, drįstu pasiteirauti, kaip ten jaučiasi mano pažas. Ir iš vis, kur jis?

- Vargšas vaikinukas labai nukentėjo. Jis... – Valdovė užsikirto ir pasižiūrėjo į savo damas.

- Sulaužyta nosis!

- Sudaužta galva!

- Sutrenkimas!

- Jam visai blogai!

Patarimai pasipylė kaip iš gausybės rago ir visos damuzelės bei damos, kaip susitariusios, vaidino beprotišką užuojautą mano Fransua.

Nesupratau... Taigi tik nosį sulamdė...

- Jūs viską girdėjote, vikonte! Jūsų pažui būtina ramybė, - be jokių skurpulų pareiškė Magdalena. – Pilna. Trims dienoms... Ne, savaitei. Reikės jums kurį laiką ir be jo išsiversti.

- Bet...

- Jūs gi nenorite, kad jūsų vargšui vaikinukui pablogėtų? Be to šiam laikui aš galiu perleisti bet kurį savo pažą. – Magdalena tiesiog nuginkluojamai nusišypsojo ir man beliko tik nusilenkti ir grįžti į savo vietą.

Ko tai nuojauta kukžda, kad pažo netekau. Tokios moterys kaip Magdalena niekada nenusileidžia.

Na ir ką daryti? Nerėksi ir skandalų gi nerengsi...

- Vikonte, - kreipėsi į mane baronas de Balzamonas, -  mane paprasčiausiai įpareigojo jus pristatyti dvariškiams. Kai kurios damos net pagrasino jog niekada šokiuose man nepaduos nosinės, jei nesupažindinsiu jas su jumis. Taip, kad baikite liūdėti ir einam...

Teko eiti. Nesinorėjo pasmerkti barono tokiam išmoningam damų kerštui. Nors barzdą po plaukelį išpešiokit, bet nesuprantu, kuom čia baisi tokia nemalonė.

Didesnė dalis svečių, numarinę pirmąjį kirminą, paliko stalą, kur tarnai vikriai keitė patiekalus ir rinko nuograužas. Dabar jie būriavosi palei sienas, varė apkalbas, pletkavojo ir puse akies sekė žonglierius.



Nori-nenori, o pažindintis reikia...

Visa virtinė visokių baronų: de Arabo, de Vernažuli, de Verži ir visokie kitokie „de Ganakai“.

Mano nuostabai, atviro priešiškumo nesutikau. Netgi atvirkščiai, visi buvo pakankamai malonūs ir atidavinėjo duoklę mano kilnumui ir drąsai. Bet kartu mikliai apeidinėjo bet kokias kalbas dėl Fua atpildo už Žanos mirtį. Nežinau kas atsitiko Didžiojoje taryboje, bet akivaizdu, kad Magdalenai pilnai pavyko nugesinti savo didikų norą keršyti frankams. O gal būt, tai buvo tik parodomasis spektaklis. Velniai žino ją, tą viduramžių diduomenę – kipšas koją nusilauš.

Po to mes priėjome prie damų, kurios laikėsi kiek atokiau nuo savo tėvų, vyrų ir brolių. Moterys buvo susibūrusios į kelis būrelius, kurių ašys buvo pagyvenusios matronos, būtinai solidžios damos, aplink save subūrusios jaunas merginas.

Galimu jaunikiu manęs nelaikė: iš ties, kam aš, nieko, išskyrus titulus, neturintis bastardas reikalingas. Ir dar Armanjakas. Todėl motušės labai savo dukrelių ir nekišo.  Bet kokį dešimtuką gana koketiškai nusiteikusių ir susidomėjusių žvilgsnių pagavau. Nors žvilgsniai buvo paslėpti ir užmaskuoti: matronos budriai sekė aplinką ir visai nesidrovėjo įžnybimais ir stuktelėjimais grąžinti savo dukreles prie tvarkos.

Keletas moterų, kurios atrodė visai sėkmingai ištekėjusios, o taip pat keletas našlių, elgėsi laisviau ir apibėrė mane klausimais.

Damas visų pirma domino mano prasiskverbimas į Biuze pilį...

- Tai taip romantiška...

- Pavojinga...

- Jums juk teko nusiimti savo spalvas...

- O-ch, kaip miela...

- O-ch, kaip kilnu...

Nesudomino jos manęs visai...

Visiškai...

Kaliausės...

Nors meluoju...

 



2016-05-27

 

 

 

 

2016 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

"Armanjako šalis. Bastardas". XIV skyrius. 2016-05-26





XIV skyrius

 

Pietų salė... arba valgykla... trumpiau, tai patalpa, kur susirinko šutvė dvariškių paėsti ir pasilinksminti – savo dydžiu buvo įspūdinga. Netgi milžiniškas kiekis žvakių jos nesugebėjo apšviesti, nes kampai taip ir liko šešėliuose.

O gal taip specialiai padaryta. Tamsa – jaunimo draugas... Na ir rūmų kavalieriaus – taipogi.

Sienos iš vienos pusės buvo uždengtos portjeromis, o aš net specialiai prasivaikščiojau šalia ir bandžiau pauostyti už jų. O ką... Kai kurie istorikai visiškai rimtai tvirtino, kad dvariškiai ne itin drovėjosi tvarkyti savo tuštinimosi reikalus už portjerų. Meluoja. Viskas švaru ir jokių kakalų ar myžimo pėdsakų nėra. Netgi atvirkščiai – tarnas mums iš karto nurodė, kur kavalierių tupykla.


Stalas!.. Net nežinau, kaip ir aprašyti. Neskoninga, grubu ir labai prabangu... Mėsa, mėsa ir dar kartą mėsa. Kepta paprastai, kepta krosnyje, troškinta, virta, rūkyta ir dar visokiai kitais būdais užkepta. Vištos, antys, žąsys, puliarkos (v.p. pranc. poularde; specialiai maistui augintos vištos - kastruotos ir atšertos), putpelės, fazanai ir visokios kitokios kurapkos papuoštos žalumynais, vaisiais, daržovėmis ir net gėlėmis, sudėtomis piramide ant plačių, milžiniškų sidabrinių ir auksinių padėklų ir dubenų.


Laukiniai paukščiai meniškai padabinti plunksnomis pažiūrėjus atrodė kaip gyvi. Dideli šernų ir elnių kumpiai, dešimtys rūšių sūrių, kalnai vaisių. Metriniai kepti karpiai ir lydekos...


Bet aš čia tai į priekį užbėgau... Viską patiekdavo ne iš karto, o mainydami.

Prie mūsų priėjo iš karto trys tarnai su herbais padabintomis livrėjomis ir pagarbiai palydėjo į mums skirtas vietas.

Po to, kiek turtingesniais aprėdais ir kiek aukštesnio rango vyrukas – matomai ceremonmeisteris, stuktelėjo ceremonijų lazda į grindis, išvardindamas visiškai visus titulus pristatė mane ir mano palydovus ir nuvedė mus į mums skirtą vietą, o tarp pakviestųjų nuvilnijo nedidelis šurmulys.

Garbingiausioje vietoje - stalo, išdėstyto stačiakampiu be vienos kraštinės gale, aišku sėdėjo Magdalena su savo negausia palyda ir, žinoma, kardinolas Pjeras de Fua.

Štai mane ir pasodino šalia jo. Todėl ir nuvilnijo šurmulys.

Na... beveik šalia, tarp mūsų ir Magdalenos įsibruko kažkoks šventikas violetine sutana – kaip vėliau sužinojau, vyskupas Rolanas Diurmanalis Švento Volusiano abatijos abatas (v.p. pranc. Abbatiale Saint-Volusien de Foix)
ir Fua grafystės baneretas, baronas Šarlis d‘Aaiju (v.p. vardas „Šarlis“ praktiškai neverčiamas, kaip pavyzdžiui „Henrikas“ ar „Haroldas“, bet pagal atitikmenį tai būtų „Karolis“) su sutuoktine, kuri buvo pirmoji – vyriausioji (ne pagal amžių) rūmų dama. Gana simpatiška moteris su jos veidą gadinančia arogancijos ir klastūnės mišinio išraiška.

Pats baneretas man pasirodė kur kas daugiau vertas dėmesio. Toks , kokių keturiasdešimties, gana griežtai tvirto ir gysloto stoto vyras su nervingai valingu veidu ir protingomis, veriančiomis akimis. Ir apsirengęs kiek kukliau nei kiti kavalieriai – be nereikalingos pompos ir kurpių su ilgomis, prie juosmens pririštomis nosimis. Na ir ginklai koviniai, nors ir kiek įmanoma tokiems ginklams, išpuošti brangakmeniais ir auksu. Espada ir daga. Viens prie vieno, kaip mano...

Ir truputis pamąstymui: šis kabaljero, visiškai nesidrovėdamas žmonos mėtė aistringus įsimylėjėlio žvilgsnius į Magdaleną. Nors, beje, tai galėjo ir nieko nereikšti. Vis tik - penkioliktas amžius  - mandagybių ir galantiškumo amžius. Moterys, aišku, daugelyje pozicijų nustumtos į šoną, nors dėl to dar būtų galima ir pasiginčyti, bet meilėje – tai tikrai nė kiek. Na ir ji jo valdovė. Taip, kad jis iš visų jėgų savo viršininką meiliomis akimis privalo tiesiog ryte ryti.

Na, bet dar pažiūrėsim...

Ypač pradžiugino, kad šalia buvo pasodintas baronas Roberas de Balzamonas – vis tik suspėjau su juo jau susibičiuliauti. Nors bus su kuo maloniai išgerti.

Tuką nusiuntė toliau nuo manęs, bet ne į patį galą, o tai jau džiugina – man gi pagarba. Pagarba, kad ją kur...

Fransua niekur nepasodino. Jis liko stovėti už mano krėslo atlošo, kad galėtų man patarnauti. Na, ką gi, pastovės. Tokia pažo dalia – patarnauti ponui.

Magdalena atrodė tiesiog nuostabiai ir didingai. Man labai patiko, kad ji nepapuošė galvos kokiu nors iš tų siaubingos konstrukcijos viduramžiškų moters galvos apdangalų, o leido grožėtis savo nuostabiais plaukais ant kurių buvo užsidėtas tik auksinis, perlais nusėtas tinklelis ir permatomas auksine stilinga diadema suimta skraistė.

Po velnių, jaudina mane ši moteris, nors aš visai ir nesiruošiu jai asistuoti. Ko gero tai būtų visiškai bergždžia. Ji Fua ir Bearno valdovė ir dar velka našlės dalią. Vyrą neseniai prarado. Negarbė jai būtų terliotis su Fua požiūriu abejotinais Armanjakais. Na ir iš vis, greičiausiai meilės intrigėlės jos padėties moterims neleistinos. O gaila...

Apsidairiau. Dvariškiai už stalo guviai šurmuliavo, bet prie valgių neprisilietė, o tik juos rijo žvilgsniu.

Ant nedidelės pakylėlės kampe įsitaisė orkestras ir melancholiškai brazdino man visiškai nepažystamus instrumentus. Iš jų daug maž pažinau tik kelis būgnus ir porą mandolinos ir gitaros hibridų. Nors, tiesa, orkestras grojo gražiai ir melodingai. Jo grojama melodija kažkuom priminė melodiją iš garsiojo čekų filmo „Trys riešutėliai pelenei“. Netgi pasirodė, kad tuoj pasirodys Karlas Gotas ir užtrauks savo partiją. Aišku, kad nepasirodė... O gaila. Šis vyras dainuoti mokėjo.

Pasirodė ceremonmeisteris ir kažką manieringai sukomandavęs stuktelėjo lazda. Iš karto po to pasirodė tarnai su dubenimis...

A... na taip. Rankas reiks plauti. Svečiams galustalėje dubenys buvo auksiniai, o toliau pagal rangą – sidabriniai ir prie stalo galo buvo prinešti alaviniai ir bronziniai.


Porai svečių – vienas dubenys. Bet tai tik tikriesiems kilmingiesiems...

Įsigudrinau pirmas susikišti rankas į dubenį ir buvau nuvertas dygiu banereto žvilgsniu.

Nieko, nepaspringsi...

Ceremonmeisteris vėl davė komandą ir įnešė milžinišką indus su tvirtovės išvaizdos daugiaaukštį pyragą. Tokį didelį, kad ji nešė su neštuvais keturiese ir užkrovė ant specialaus stalelio.

Vėl pasigirdo ceremonmeisterio komanda ir tam skirtas vyrukas ėmėsi šio pyrago pjaustymo tam skirta lopetėle, kuri labiau panašėjo į kovinį platėjantį abipusiai galąstą kardą, nei į lopetėlę.

Visi sustingo laukime ir griausmingai sustaugė, kai iš pyrago iššoko gyvas kiškis. Vargšas žvairys sekundės daliai sustingo ir... movė po stalu...


Trenksmas virstančių kėdžių ir krentančių indų...

Visa vyriškoji rūmų šutvės dalis, klaikiai rėkdama ir trankydamasi kaktomis ir kitomis kūno dalimis, puolė po stalu gaudyti kiškio.

Su malonumu pastebėjau, kad gaudynėse dalyvauja ir mano škotas. Ne tiek sėkmingai, kiek viską niokojančiai. Kelis kavalierius jis nuvertė iš koto...

Dabų cypimas buvo ne išsigandusiųjų riksmas, o daugiau azartiškas ir raginantis...

Nabagas kiškis sėkmingai prasmuko pro minią ir puolė į mūsų pusę...

Aš pašonėje išgirdau krentančio krėslo trenksmą. Mečiau žvilgsnį ir pamačiau kaip pašoko baneretas d‘Aiju...

Špygą tau...

Susisukau šuolyje ir numušęs baroną pečiu, sugriebiau kiškį už užpakalinės kojos. Žinoma skaudžiai susitrenkiau alkūnę, bet pagavau. Prakeiktas žvairys susiruošė man kąsti, bet aš kita ranka sugriebiau jį už ausų...

- Armanjakas... – gręždamas mane žvilgsniu sušnypštė baneretas.

- De Lavardano ir Rokebreno vikontas, - pašaipūniškai ir iššaukiančiai žiūrėdamas jam į veidą ištariau, - jūsų paslaugoms, barone.

Na ir užneša mane... Tik dvikovos dėl kažkokio kiškio man ir betrūko...

Baneretas nieko nepasakė, staigiai pasisuko ir sėdo už stalo...

Salėje tapo tylu.

Ir aš nesuprasdamas kas darosi, sustingau...

Na pagavau ir pagavau, o kas toliau?

Po velnių... Pagaliau susivokiau!

Išdidžiai nešdamas kiškį ištiestose rankose, manieringai prisiartinau prie Magdalenos ir kluptelėjau ant vieno kelio:

- Šis grobis teisėtai jūsų, jūsų karališkoji didenybe!

Tuoj pat išdygo tarnas ir perėmė iš mano rankų žvairį. Magdalena lengvai, lūpų kampučiais, šypsojosi, maloningai palenkė galvą ir iš rankovės išžvejojo eilinę batistinę nosinaitę.

- Priimkite šią nosinaitę, vikonte, kaip jūsų vikrumo ir kilnumo apdovanojimą.

Mirtinoje tyloje paėmiau nosinaitę ir lengvai prisilietęs prie jos lūpomis, susikišau į dubleto užantį – arčiau širdies.

- Jis bus su manim visados primindamas pačią nuostabiausią Prancūzijos damą...

Pritarimo šauksmas nuvilnijo per salę ir paliudijo, kad aš viską padariau taip kaip reikia. Bet teisybės dėlei, turėčiau pasakyti, kad pritarimo šauksmuose buvo įsimaišę ir visiškai nepalankios replikos.

Na ir eikit šikt. Krykštaukit kiek norit, pavyduoliai...

Išdidžiai grįžau į savo vietą. Senasis baronas pritariamai plekštelėjo per petį ir siektelėjo taurės. Su malonumu skambtelėjau savo taurę į jo ir maktelėjau turinį vienu mauku.

Gražuoliukas aš puikus ir nuostabus. Na, gal dar galima kuom nors pasižymėti?



 

2016-05-26