Pabaiga? Tegyvuoja Pradžia...

Štai ir šios epopėjos pabaiga, ir naujos pradžia ;)

Greitu laiku planuoju šiek tiek paredaguoti ir paruošti visą tekstą viename kūne. Taisytinų vietų nemažai.

Deja, bet Popierinio varianto (dėl man nežinomų priežasčių - taip ir negavau paaiškinimo) nebus, o bloge liks neredaguota-juodraštinė versija.

Komentarus ir paaiškinimus paliksiu tekste, nes juos iškelti į galą, nėra prasmės: net skaitant popierinę knygą, lakstyti į pabaigoje esantį žodynėlį nėra jokio noro, o skaitant skaitmeninę - juo labiau nepatogu :)

Tekste taip pat liks ir viena kita iliustracija.

 Norintiems galėsiu pateikti bet kuriame skaitmeniniame formate nuo pdf iki mobi, o gal paprasčiausiai įdėsiu į failų kokią keityklę - dar nenusprendžiau.

Tęsinio projektą planuoju pradėti liepos pradžioje: anksčiau nepavyks - manęs nebus Lietuvoje, o "darbo stalo" paskui save nesitysi ;)

Ačiū!

______________________

https://www.facebook.com/profile.php?id=100011374893573

http://oldalter.blogspot.lt/

"Armanjako šalis. Bastardas". Atomazga. 2016-06-09

 

Molinis puodelis garsiai tėškėsi į sieną ir šukėmis subyrėjo ant grindų, o ant balintos sienos išplaukė didelė siurrealistinė raudona dėmė. Malievičius, kad jį kur!

- Vyno... Geriausio vyno, kad jus kur saracėnai iškruštų!.. – užstaugiau ir pagrabaliojau ant stalo ieškodamas, ką čia dar tokio paleidus. Neradau ir spirtelėjau mirtinai nusitašiusį Tuką, kuris miegoje pamerkęs galvą į dubenį, kuriame kažkada buvo dabar jau švariai suvalgytas žąsinas.

- kelkis, broli Tukai. Kelkis, sušiktas škote – tuoj vyno atneš.

Viešbučio šeimininkas, tamsus, iki akių apaugęs barzda kastilietis, šnairuodamas į prieš mane ant stalo gulinčią espadą ir sidabrinių monetų krūvelę, sustabdė link mūsų jau judančius du ne špėtnus tarnus su vėzdais ir davė ženklą tarnaitei.

Mergina akimirksniu metėsi už prekystalio ir atitempė ąsotį vyno ir naujus puodelius. Bet jau alavinius. Tausoja šeimininko turtą.

Prisiliurlinau į puodelį vyno ir vėl pastūmiau škotą, kuris vietoj atsakymo tik sumykė.

- Na ir velniop. Silpni tie škotai kažkokie... Man daugiau liks... – Įsipyliau pusę puodelio į gerklę ir atsirėmiau į krėslo atlošą.

Negirtėjau. Štai jau antra diena, kaip negaliu nusitašyti. Niekaip negalėjau savyje pažaboti laukinio ir per kraštus besiliejančio pykčio.

- Na kaip gi taip! – Atsivedėjau mesti ir šį puodelį į sieną, bet persigalvojau, nes supratau, kad jokio efekto nebus.

Na kaip gi taip?! Ir svarbiausia, ko aš nublūdijau į tą sušiktą Aragoną?

Pusę Prancūzijos apkeliavau!

Anapilin nusiunčiau sušiktą krūvą žmogeliukų!

Persiritau per tuos prakeitus Pirėnus, praradau vedlį ir dar priedo visus nešulinius arklius!

Visą mėnesį sėdėjau šitoj skylėj, kuri vadinama viešbučiu, sušiktos Saragosos

centre, laukdamas prakeikto nevidono šikniaus Chuano audiencijos!

Ir ką?

- O gi nieko! – užrėkiau pats sau ir į sieną paleidau iki pusės apgraužtą kaulelį.

Visiškai nieko. Kultūringai pasiuntė šikučių daubon! Mandagiai! Subtiliai! Be jokios paaiškinamos priežasties!

Ir, kad kur juos kokia rupūžė iškruštų, pasiūlė tarnybą rūmuose! Karališkojo arklininko pareigas!

Po velnių! Arklininko! Man! Armanjakui!

O po to įkišo dviejų šimtų frankų pakišą, kad atšokčiau.

 

- Kabaljero! Leiskite su jumis pasidalinti pora ąsotėlių vyno ir šiuo nuostabiu kaplūnu…

Pakėliau akis. Susiofokusavau žvilgsnį ir prieš save pamačiau aukštą laibą, kokių trisdešimt penkerių metų  vyrą su ilga į kablį panašia nosimi, kirstiniu randu per visą veidą ir deimantiniu auskaru dešinėje ausyje. Švariai ir brangiai apsirengęs, nors gal kiek per daug iššaukiančiomis spalvomis ir gal pernelyg gausiai apsikarstęs auksu ir brangakmeniais. O štai špaga kovinė. Visiškai be puošmenų. Su partintu ir pabrozdintu paprastu efesu.

Už jo nugaros mindžikavo tarnaitė, kuri laikė nukrautą ąsočiais, bokalu ir valgiais padėklą.

- Johanas van Gutenas, - prisistatė nepažystamasis. – Mm... Ševalje. Taip, ševalje.

Tylomis parodžiau jam krėslą priešais save.

Su Flamandais (v.p. flam. Vlamingen,

germanų etninė grupė su savo kalba. Šiuo metu flamandai gyvena Šiaurės Belgijoje-Flandrijoje, šiaurės Prancūzijoje ir Nyderlanduose)... na taip, greičiausiai jis flamandas... – aš dar negėriau. Įdomu.

- Vikontas de Lavardanas, de Rokbernas. Bastardas. D‘Armanjakas, - prisistačiau toliau apžiūrinėdamas interesantą.

Akys dygios, šaltos kaip du ledokšniai... Bet snukis ne durnas. Peštukas – vienareikšmiškai. Štai kaip veidelis pabraukytas. Kažką jis man ten primena. Lygtais aš dar jo savo naujajame gyvenime nebuvau sutikęs...

Johanas Gutenas, pagavęs mano tyrinėjantį žvilgsnį, šyptelėjo.

- Mes nebuvom susitikę, - nupjaudamas kaplano kulšį, rimtai pareiškė ir pasmeigęs likusio paukščio dalį ant durklo smaigalio, jį įdėjo mano lėkštėn ir tęsė: - Išgeriam?

- Išgeriam, - sutikau ir parodžiau į škotą. – Mano eskudero netikėtai užsimanė snustelti...

- Kartais taip būna. – Johanas nusijuokė. – aš jums siūlau išgerti už tikslą!

- Pas kiekvieną savi tikslai.

- Turiniu, tai taip, - sutiko flamandas, - bet bendroj visumoj iš esmės vienodi.

- Įdomu! – Susidaužėm bokalais. – Na ką gi, išgeriam, o po to paaiškinsite savo mintį.

- Su malonumu! – Flamandas godžiai ištuštino savo bokalą sušlapindamas savo užraitytus ūsus. – Savo užsiduotų tikslų siekimas, tai savo ambicijų tenkinimas ir nieko daugiau.

- Tada galima išgerti už kiekvieno asmenines ambicijas.

- Tai mes tuoj ir padarysim, - Šyptelėjo Gutenas ir išpilstė vyną. – aš matau, jūs, vikonte, esate nusivylęs kažkokiais asmeniniais savo jausmais. Ar taip?

- O ką, labai matoma?

O po to supratau, kad tai gali stebėti visi, kas netingi jau antra diena. Ko gero visas kvartalas tai jau žino. Tad ištariau:

- Taip. Tam tikra prasme... taip.

- Nuviltos viltys?

- Būtent... Bet tai mano asmeninis reikalas, ševalje.

- Aš suprantu... – flamandas taikingai šypsojosi. – Bet yra vaisų, kurie leidžia užmiršti visas netektis ir nemalonumus ir susitaikyti pačiam su savimi.

- Jūs gydytojas, Johanai? – pasidomėdamas ironiškai pabandžiau įkasti.

Reikia gi, pagaliau aristokratiškos brolijos tarpe, užsiroviau ant tikro filosofo. Tuoj pareikš, kad vaistai tai vynas ir pasiūlys man nupirkti kitą ąsotį...

- tam tikra prasme, - linktelėjo flamandas. – aš padedu žmonėms surasti naują gyvenimo prasmę.

- Labai įdomu. Ir koks tai vaistas?

- Karas. Karas apvalo, karas duoda naujų jėgų, karas duoda naują prasmę, -nekreipdamas dėmesio į mano ironiją, įsitikinusiu balsu atsakė flamandas. – Siūlau išgerti už karą.

Karas... Mirtis, kraujas, purvas... žiaurumas ir šlykštumas. Kas gali būti baisiau už karą? Taip, ko gero nieko baisiau. Nors, jei taip pagalvojus, ko aš atvykau į Aragoną? Norėdamas išprovokuoti karą! Būtent – patenkinti savo ambicijas. Įstumti Armanjaką į bėdas dėl pačio Armanjako. Tai yra manęs. Na ir kodėl gi aš neturėčiau su juo sutikti? Toks pat išgama, kaip ir aš...

Ne toks paprastas, tas Johanas van Gutenas. Ir visai ne šiaip sau prisėdo šalimais...

- Ko gero su jumis sutiksiu, - susidaužėm bokalais. Bet...

- Karas! Noriu kariauti! Ka-a-a-a-riaut!.. – džiaugsmingai sumaurojo staiga pabudęs Tukas.

Tukas išlaižė savo vyno bokalo likučius ir vėl tėškėsi veidu į dubenį.

- Štai, matote, mano draugas su jumis sutinka, - nusijuokiau. – Bet gal geriau eikim tiesiai prie reikalo. Sakykit man savo pasiūlymą. Tik, prašau, be užuolankų. Jūs siūlote, o aš išklausau ir atsisakau... arba sutinku.

- Jūs įžvalgus, vikonte. – Flamandas taip pat nusijuokė. – aš noriu jums pasiūlyti karą.

- Kur, su kuo ir kokiame statuse? – Staiga mintyse prašvito ir aš prisiminiau vienuolius pranciškonus, kuriuos sutikau pakeliui į Lekturą.

Rutjerų kapitonas!

Randas per visą veidą!

Flamandas!

Johanas!

- Burgundijoje. kunigaikščio Karolio Drąsiojo (v.p.: duc Charles le Téméraire;

Įvairiai galima versti: hercogas arba kunigaikštis. Kadangi yra pilnavertis lietuviškas atitikmuo, tai jis ir bus naudojamas) pusėje. Prieš ką? Prieš tą, į kurį jis bes savo pirštą. Galius įvardinti kelis variantus. Frankai, šveicarai...

- Prieš tai kaip jums, Johanai, atsakysiu, leiskite užduoti vieną klausimą.

- Dėl Dievo meilės. Nors tūkstantį.

- Kodėl Armanjake, Lekturo kelyje jūs neleidote savo žmonėms užmušti pranciškonų vienuolių, bet po to įsakėte sudraskyti sutanas?

Gutenas nustebęs į mane įsistebeilijo.

- Bet kaip?.. Nors tai neturi jokios reikšmės... – palingavo galva flamandas ir įpylė vyno. Aš atsakysiu į jūsų klausimą. Man tiesiog taip užsinorėjo.

- Ir viskas?

- Galiu atsakyti kaip nors įmantriau. Kai draudžiau žudyti, aš buvau vienas žmogus, o kai įsakiau suplėšyti jiems drapanas, jau visai kitu. Štai ir viskas. Nieko daugiau.

Sąžiningai atsakė. Nepradėjo sapalioti dievobaimingų pasakų apie kilnumą, dvasingumą ir visokį kitokį šlamštą...

- Aš jus supratau, Johanai. Prašau, dabar smulkiau apie savo pasiūlymą.

- Aš po kelių dienų su savo būriu išvykstu į Burgundiją parsisamdyti Karoliui Drąsiajam. Man reikalingas leitenantas, nes maniškis vakar iškeliavo Anapilin nuo užsisenėjusios žaizdos. Ir reikalingi pinigai papildomai būrio ekipiruotei. Du šimtai florinų – ir pareigybė jūsų (v.p. florinas – praktiškai Europoje buvo dukato sinonimas.

Atsirado Italijoje – Florencijoje, bet jį kaldino virš 150 šalių. Vienu tarpu buvo ir sidabrinių. 

Kalbamu periodu, tai 3,5 gr. aukštos prabos, beveik gryno aukso moneta.

Vienas florenas pačioje pradžioje kvotiravosi kaip viena lyra arba vienas svaras arba 240 dinarų, bet jo kursas per šimtmečius buvo labai įvairus, pavyzdžiui be monetos buvo ir Florencijos svaras, kuriame 1 florinas sudarė 1/96 arba 1/96 336 gr.). asmeninė dalis grobyje – dvi trečiosios nuo maniškės, leitenanto atlyginimas, atskira palapinė, visa kita – būrio. Jūsų pavaldume bus penkios dešimtys arbeletininkų ir visi tiesiogiai paklūstate man.

- Jūs rutjerai?

- Aš linkęs mus vadinti būtent taip. Bet, deja, šį žodį daugelis niekingų išgamų suteršė taip, kad net tenka tai slėpti. Visiems – mes brigandai (v.p. pranc. brigand - tai Šimtamečio karo sukurtas darinys. Tiek anglai, tiek prancūzai samdydavo kovos būrius, kuriuos paliaubų metu paleisdavo ir jie turėjo išsimaitinti patys. Žodžiu, galutiniam variante šis žodis reiškia plėšiką, piratą ir t.t.).

- Būrio dydis?

- Aštuonios dešimtys ietininkų ir penkios dešimtys arbaletininkų. Su tarnais, mokiniais ir gurguole bendras skaičius  - beveik du šimtai.

- Kodėl aš?

- viskas labai paprasta, vikonte. Man reikalingi pinigai, o jūs juos turite. Jei jūs su savo pareigomis nesusitvarkysite, tai aš juos jums gražinsiu Burgundijoje ir mes atsisveikinsime. Jei susitvarkysite, tai visai kitas reikalas. Bet marods, tai jūsų vieta, o aš retai apsirinku vertindamas žmones.

- Kaip dėl jo? – stumtelėjau ranka škotą.

- Škotas?

- Taip.

- Jūsų eskudero?

- Taip.

- Tai tegu ir lieka jūsų eskudero ir gauna šaulio atlyginimą. Perspektyvoje – arbaletininkų seržantas. Bet šios pareigybės aš nedalinu – ji renkama. Taip kad jam gerokai teks pasistengti.

- Galvosiu iki vakaro, - trumpai atsakiau flamandui, ant stalo numečiau porą monetų ir sugriebęs Tuką už apykaklės, ėmiausi jį vilkti į mūsų kambarį.

Kažko tokio krebždančio neleido man atsisakyti iš karto, nors beveik užtikrintai žinojau, kad atsisakysiu. Kam man tai? Pinigų pakanka. Iždas, kurį gabenausi dar nuo Lekturo, net nepaliestas. Netgi dar turiu ir tuos sušvilptus aragoniškus florinus. Ir viso kitko – perteklius. Tereikia nusipirkti kokią porą nešulinių arkliukų ir grįžti atgal į Prejolos pilį pas Karmeną.

Atvilkau škotą į kambarį, numečiau ant lovos ir priėjęs prie dubenio su vandeniu, panardinau galvą.

Užteks siurbt.

Paliūdėjom ir užteks.

Nenori Aragonas kariauti su Voru už Armanjaką – tai jo reikalas.

Meilę turiu, pinigus turiu, o be žemių ir titulų kaip nors ir apsieisiu...

O gal pas Britus nusivilkti? Gal Angliškasis Eduardas (v.p. Eduardas IV – Anglijos karalius nuo 1461 m. iki 1481 m. – mirė būdamas 40-ties)...

Ne, jokių garantijų.

Kas aš toks visiems tiems, tokiems kaip Argono Chuanas ar Anglijos Eduardas? Niekas. Visiškas niekas. Kai buvo gyvas tėvas – viskas buvo kitaip. Viskas žlugo , kai jis mirė...

O Karolis Drąsusis dar yra! Jis miega ir sapnuoja, kaip Vorą į kapus nuvaryt. O jei...

Mąstydamas vaikščiojau iš kertė į kertę. Pasukiojau ratus.

Ne, ne, ir dar kartą – ne. Pasiūs velniop. Na kokią aš jam naudą galiu atnešti? Kokią pagalbą suteikti kovoje su Voru? Inspiruoti sukilimą Armanjake?

Ne, negaliu. Aš net neprisimenu mūsų šalininkų. Nė vieno!

Kas dar?

O gi nieko daugiau.

Dėl manęs vieno – niekas su Voru nekariaus... Ne.

Grįžtu pas Karmeną ir taškas. Reikia žadinti Tuką ir varyt. Nėra ko kelnes į krėslą trinti. Užsuksiu į Barseloną, aplankysiu motiną vienuolyne – ir pas Karmeną.

Nutarta...

O štai kokiame statuse aš pas ją grįšiu?

Nuo netikėto klausimo net klektelėjau į krėslą.

Na štai kokiu pavidalu aš apsireikšiu?

Baronienei Magdalena leidimo santuokai neduos ir netgi atvirkščiai, vedina moteriškų nuoskaudų už paniekintą meilę, su visais kauleliais įduos mane. Vienareikšmiškai. Net jei ir nebuvo čia jokios meilės, o tik paprastas kaprizas.

Tapti slaptu meilužiu? Na jau ne. O ir visa kas bandoma nuslėpti - vėliau ar anksčiau gali paaiškėti.

Na jo... Kelio į Fua nėra, kaip ir į Armanjaką.

Sutikti su arklininko titulu Argagono dvare? Jei nusiraminti ir logiškai pagalvoti, tai ne taip jau ir blogai. Netgi gana dosni ir prestižinė pareiga. Po maršalo ir senešalio...

Bet va, kad kažkodėl nenoriu... nenoriu ir viskas. Ne mano tai...

Apimtas emocijų iškrutinau Tuką.

- A? Ką? Kur? – Škotas niekaip negalėjo sufokusuoti akių.

- Brolau, ką mums daryti?

- Ta prasme? – Tukas akimis paieškojo vyno, pamatė ant stalelio taurę ir ėmė maukti.

- Ką mums daryti? Aragone mes nebeturim ką veikti.

- O man iš kur žinot? – Škotas, ketindamas vėl nugriūti, rankove nubraukė lūpas.

- Galim važiuoti į karą Burgundijoje.

- O Karas! Tai gerai! Važiuojam... – Škotas su palaimos apimta išraiška vėl nukrito ant gulto ir užknarkė.

Ot laimingas žmogus...

Galvok, galvok, d‘Armanjakų bastarde...

O ką čia galvoti? Esmė tame, kad Karolis Burgundietis – aiškiai kariaus su Voru!

Na tikrai, ir ką čia beprigalvosi?!

Dar prasinešiau per kambarį, pasiekiau maišelį su aragono auksu ir perskaičiavau monetas. Subėriau atgal į kapšą. Pamindžikavau kelias sekundes prie durų ir ryžtingai nusileidau apačion ir bendrąją salę.

Priėjau prie flamando ir mestelėjau maišelį ant stalo:

- Priimu jūsų pasiūlymą, bet turiu nedidelę sąlygą.

- Kokią? – Johanas klausiamai į mane pasižiūrėjo.

- aš mokinsiu arbaletininkus kautis naujoviškai. Į tą supratimą įeina viskas – nuo kovo stiliaus pakeitimo iki buitinių niekalų. Ir prašymas nesikišti. Garantuoju, kad viskas bus tik į naudą.

- O jųs, vikonte, įsitikinęs, kad žinote ko ir ką mokytyti? – flamandas mandagiai, bet nepatikliai šyptelėjo.

- Taip, žinau, - atsakiau tvirtai ir netgi su spaudimu.

- Jei tai į naudą, tai ir puiku...

Štai ir viskas.

Pasirinkimas padarytas.

Gal būt padariau kvailystę, bet jau vėlu.

Lik sveikas d‘Armanjakų bastarde, ir tegyvuoja rutjeras – samdinių arbaletininkų leitenantas... Žanas de... de Driuonas ar de Segiuras? Be skirtumo. Vėliau apsispręsiu.

Priešakį...

A kas ten žino, kas priešakį.

Vienok, aš tiksliai žinau, kad tai tik istorijos pradžia ir priešakyje bus pakankamai daug nuotykių, kovų, meilės pinigų ir šlovės...

Viskas tik prasideda...

 

_______________________

 

 

"Armanjako šalis. Bastardas". XVII skyriaus pabaiga. 2016-06-08

Pagirdėme arklius ir patraukėme toliau.

Kai saulė jau buvo virš galvų, Pedro staiga liepė slėpti arklius brūzgynuose.

Pridengėme arklius ir patys išsitiesėme ant žemės.

Aš atsargiai žvilgtelėjau ir sustingau.

Visai arti, panašiai už kokių šimto žingsnių, vorele šlaitu leidosi lankininkų būrys. Neaukšti, kresni barzdoti vyrukai odiniais šarvais-kirasomis, su lankais už pečių ir trumpais, plačiais, kalavijais prie diržo, lengvai šokinėdami per akmenis įtariai žvalgė aplinką.

- Jie... – sušnabždėjo Pedro ir staiga tyliai nusikeikė.

Aš įžiūrėjau, kad lankininkai veda paskui save kelis pilnai apkrautus mulus ir tempe virvėmis suraišytus tris žiauriai sumuštus belaisvius. Vienas buvo visai jaunas – perrišta murzinu skurlium galva ir sumuštu veidu beveik berniukas.

- Dieve... Estormo... – sušnypštė baskas ir ėmė traukti kalaviją iš makštų.

- Jamam? – klausiamai žvilgtelėjo į mane Tukas ir ėmė statyti strėlę į arbaletą. – Jų tik dešimt. Po šūvių, bus tik aštuoni. Visai neblogai. Na iš tikro, jūsų mylista, laikas ir pasisipešioti. Na ir krovinys, vėl gi...

- Kas tai? – pagrasinęs  škotui kumščiu perklausiau basko.

- Sūnus! – Ilgesingai atsakė vedlys ir maldaujančiu žvilgsniu pasižiūrėjo į mane. – Pirmą kartą savarankiškai išėjo. Senjore... aš jūsų prašau. Jiems visiems nukirs dešinę ranką ir kairę koją, o man dar už krovinį reikės grąžinti pinigus! Senjore! Mano šeima jus per amžius šlovins! Aš atsilyginsiu...

Ot tai velniava! Iki lankininkų liko kokios septynios dešimtys žingsnių ir jie kaip tik turi praeiti šalimais. O jei koks arklys suprunkš? Pastebės mus... kaip Dievą myliu – pastebės! Po galais. Na kas per šūdas, kad aš net Pirėnus negaliu ramiai praeiti, vis kur nors įsilepinu... Ir dar visi šarvai ryšuliuose...

- Tu man būsi skolingas, Pedro! – piltai pareiškiau ir ėmiausi arbaleto suktuvo. – Pasiruoškite, pagal mano komandą. Iš pradžių šaunam, o jau po to kalavijais.

Oj, kaip tu man būsi skolingas, Pedrito...

Na va kodėl aš taip nusprendžiau? Išgelbėti vedlio sūnų? Kažin... Kas man rūpi, kas ten su juo nus... Arba paprasčiausiai pabijojau, jog lankininkai mus aptiks ir nusprendžiau juos aplenkti? Tiesą sakant nežinau... Gal vistik antras variantas... Jokios užuojautos kontrabandistams aš nejaučiau. Tai gal ir keista žmogui iš dvidešimt pirmo amžiaus, bet visiškai normalu penkiolikto šimtmečio kavalieriui. Tai kas aš daugiau dabar toks?

Debiliškos mintys! Reikia greičiau atsikratyti tos dvidešimt pirmo amžiaus civilizacijos plutos – jausiuosi kur kas patogiau.

Lankininkų būrys artėjo. Aš nusižiūrėjau virtinės priekyje einantį barzdočių ir prisitaikiau į krūtinę. Šarvas odinis. Strėlė turėtų mušti kiaurai ir net neužstrigti.

Baskas, šnabždėdamas kažkokią maldelę taip pat nusitaikė iš savo šaudyklės.

Tukas nuslinko už artimiausio riedulio ir ką jis ten veikė, nemačiau.

Sulaukiau, kol būrys priartės, ir, kai iki mūsų liko kokia dešimtis metrų, aš nuspaudžiau nuleistuką ir užrėkiau:

- Pirmyn!

Priekyje ėjęs barzdočius krito su strėle krūtinėje. Pataikiau kur taikiausi.

Baskas numušė antrąjį įsodinęs strėlę jam į kaklą.

Į ką pataikė Tukas, aš nespėjau pamatyti, nes lėkiau su espada ir bakleriu. Skydas, laimei buvo prikabintas prie balno ir jo traukti iš ryšulių nereikėjo.

Lankininkai nesutriko ir panikos nesimatė, bet aš spėjau pribėgti kaip tik, kai jie įtempė lankus. Šūvius sutikau ištiesęs espadą ir iš visų jėgų šokdamas į priekį.

Vėjelio gūsis, užkabinti plaukai... švilptelėjo prie pat smilkinio, bet espados smaigalys su lengvu trekštelėjimu perdūrė pilvą žemaūgiui stipruoliui, kuris nustebęs išpūtė akis ir rėkdamas atidarė srėbtuvę. Spyriu numušiau jį į šoną, bet kadangi jis karštligiškai bandė traukti strėlę, prišokęs baklerio smaigaliu tvojau į jo veidą. Pataikiau į akį. Susipurčiau nuo riksmo ir sukdamasis  spėjau išvengti trečiojo lankininko ašmenų.

Barzdočius iš inercijos susverdėjo, bet nenuvirto ir akimirksniu apsisuko priešais save laikydamas kalaviją. Pasinaudojęs tuo, kad jis buvo per kokius tris metrus ir iš karto pulti negalės, pavedžiojau akimis į aplinkui.

Tukas pagautas azarto ir mojuodamas koviniu dalgiu, spaudė iš karto du priešininkus neleisdamas jiems pulti ir versdamas tik bukai gintis.

Baskas tuo metu spaudė savo priešininką prie žemės ir badė nepastebėdamas, kad kitas lankininkas į jį taikosi šauti. Velnias!

-Po galais… - vos spėjau atmušti mane karingai rėkiančio ir puolančiojo kalaviją ir kirtau jam per kojas.

Įsitikinęs, kad galiu atsitraukti, nes koją beveik nukirtau žemiau kelio, nubėgau link basko su siaubu suprasdamas, kad jau vėlu – vedlys gavo strėlę į nugarą ir nesėkmingai bandė pakilti ant kojų.

- Blyn, blyn... – Per daug nežiūrėdamas atsimušiau nuo šaulio, kuris sužeidė baską, įvariau jam į šoną baklerio smaigą ir pribaigiau skersu smūgiu į galvą.

- Kentėk, Pedro, kentėk... – Su prasikasimais žvyre, nulėkiau link Tuko.

Škotas jau nukalė vieną iš priešininkų, bet likęs pasirodo, buvo visai kietu riešutėliu ir su mano eskudero kovėsi beveik lygiomis. Net įsigudrino atakuoti...

- Aš pats!.. – akies krašteliu pamatęs kad artinuosi, nuskriaustojo balsu šūktelėjo tukas.

- Na pats, tai pats... – Aš apsisukau ir apmečiau akimis kovos lauką.

Šaulys gavęs mano strėlę į krūtinę buvo dar gyvas. Leido kruvinus burbulus ir bandė kažkur šliaužti. Tai neilgam. Strėlės galas išlindo per nugarą.

Tas, kuris gavęs baklerio smaigu į akį, gulėjo ant pilvo ir nekrutėjo.

Vyras su permuštu pilvu spurdėjo vis susiriesdamas ir išsitiesdamas.

Lankininkas su perkirsta koja sėdėjo prisiglaudęs prie riedulio, spaudė žaizdą ir dusliai kaukė...

Viskas aišku... Atsiprašau, broleliai. Nieko asmeniško – tiesiog šiandien ne jūsų diena.

Praeidamas ir be kažkokių jausmų, tiesiog pirmajam kirstelėjau per sprandą, antrajam dūriau tarp menčių.

Štai taip... Jau ir nešlykštu žmones žudyti. Įsigyvenau, šlykštynė toks, į aplinką. Nors kaip aš pats save šlykštyne galiu vadinti? Normalus penkiolikto amžiaus kabaljero. Su aiškiu principu: nepavojingas priešas – miręs priešas. Viskas savo epochos rėmuose ir nėr čia ko savęs niekinti...

Už nugaros pasigirdo priešmirtinis klyksmas, kurį pertraukė krenkšintis burbuliavimas. Ne škoto – kito. Vadinasi viskas gerai.

- Šūdas... – keiktelėjau pamatęs, kad abu kontrabandistai guli be jokio judesio ant akmenų. Vienas su strėle įvaryta iki pat plunksnų, o kitas su galvos kirstine žaizda iš kurios pulsuodamas tekėjo kraujas.

O kur bernas? Velnias! Velnias! Ir tas! Vaikinas gulėjo užsikniaubęs, o per nugarą ir šoną plaukė vis didėjanti kraujo dėmė. Vadinasi išgamos pirmiausiai pribaigė belaisvius , o tik po to susiėmė su mumis? Bet kaip jie taip spėjo?

Nesvarbu, vis tiek jau nesvarbu...

Prisėdau greta vedlio ir padėjau jam atsigulti ant šono. Tapo aišku, kad baskas neišgyvens. Strėlė pataikė tarp menčių ir per pusę savo ilgio išlindo krūtinėje. Iš vedlio burnos nesustodamas sruvo kraujas.

- mes juos visus užmušėme, bet... – Norėjau pasakyti, kad jo sūnus miręs, bet kažkaip nutilau.

- Aš... aš jau žinau... – sušvokštė baskas. – Bet mes nors pabandėme, jūsų mylista, tiesa?

- Tiesa.

- Ačiū... – sušnabždėjo vedlys. – Eikite griežtai link uolos su dviem galvom. Vienos dienos kelias. Ji visą laiką matoma. O toliau Andora... Nusileidimas gera, takų daug, eikite apačion ir neapsiriksite. O dabar duokite man vyno ir mano kalaviją...

Įdėjau į jo šąlančias rankas kalaviją ir nusiunčiau Tuką gertuvės.

Baskas sugebėjo porą kartų gurkštelti, užsikosėti ir susipurtęs konvulsijoje mirė šnabždėdamas:

-Euskara ta Batasuna!

- Ką jis pasakė, monsinjore – niūriai pasidomėjo Tukas.

- Kažką apie baskus ir jų sąjungą ar tai jų vienybę.

- Tai aš jo sūnų nukirtau... – staiga burbtelėjo Tukas. – Vaikinukas pabandė bėgti, šoktelėjo ir pats po smūgiu palindo. Aš jau nebegalėjau dalgio sustabdyti, na ir šitie jau puolė...

Netgi taip... Ir ką gi tokiais atvejais sako?

- Pirmiausiai tai tu jį gelbėjai. Nesigriaužk... Viešpats davė, Viešpats ir pasiėmė. Einam, reikia lavonus nuo skardžio nustumti ir Pedro su sūnumi krikščioniškai palaidoti. Maldos už mirusius  dar neužmiršai?

- Žinoma, kad ne. Kaip galima, jūsų mylista? – susirūpinimas nuo škoto nulėkė kaip rūkas. – Mulus pasiimsime? Na ir jų krovinį apžiūrėti reikia ir kapsus nuo žuvusiųjų nupjaustyti...

Žodžiu – Tukas. Ką čia dar ir bepasakysi?

 

2016-06-08

"Armanjako šalis. Bastardas". XVII skyrius. 2016-06-07

XVII skyrius

 

- Čionai!.. Čionai! – Pedro stengdamasis perrėkti uraganą, tempė savo mulą už pavadžio ir mojavo mums ranka.

- Po velnių... – Aš praktiškai ropojau ant kelių, nes atsistoti neleido vėjas, lietus ir kruša, kurios ledai buvo ne mažesni už balandžio kiaušinį.

Patraukiau Rodeną nurodyta kryptimi, nes kas buvo toliau nieko nesimatė. Nuo pat uragano pradžios buvo visiškai aptemę.

Rodenas prunkštė, žvengė, bet ėjo paskui save tempdamas atsargomis ir daiktais apkrautą kumelę. Tuka visai pamečiau iš akių, bet laiks nuo laiko vėtros atnešami šauksmai ir keiksmai rodė, kad jis neatsiliko.

Velnias... Viskas ėjosi kuo puikiausiai: baronienės būrys sėkmingai mus palydėjo iki pat sienos, o toliau ėmėme kilti siaurais takeliais ir slaptomis kontrabandistų perėjomis, kurių frankai visiškai nekontroliavo.

Puikiausias oras, snieguotos Aneto

ir Monte Perdido

viršukalnės, sraunūs upeliai, didingas, apsuptas mažesnių vienuolikos krioklių, Gavarnės (v.p. pranc. Gavarnie) krioklys.

Viskas neliesta. Laukinis žavesys – jokio žmogaus pėdsako. Aš iš tikro tai tokio grožio dar nebuvau ir matęs, tad gėrėjausi ir maloniai leisdamas laiką keliavau.

Mūsų vedlys be jokių abejonių, užtikrintai rasdavo takelius, kuriais galėjo žingsniuoti arkliai Aišku, kai kada jie ėjo šalia siaubingų bedugnių, bet tai tik pridėdavo egzotikos ir adrenalino.

Viskas įvyko netikėtai – kai tik mes dienos pabaigoje pasiekėme Tru-de-Toro tarpeklį, dangus akimirksniu pajuodavo ir mums smogė škvalas ne tik su lietumi ir kruša, bet ir akmenimis su skalda. Tarpeklis virto į gigantiško dydžio aerodinaminį vamzdį, kuriame, slopindamas viską, kaukė vėjas.

- Čionai... – Iš tamsos išdygo Pedro ir sugriebė pavadį. - Čia yra urvas.

- Kur? – surėkiau, kadangi nieko, išskyrus išvirtusias uolienas, nieko nemačiau.

Taip pat, kaip ir vedlys, netikėtai priešais mane atsivėrė juodas plyšys. Vos - vos pavyko prasprausti arklius. Ir tai teko nuimti dalį krovinių. Po to iššokau į vėtrą ir nusivilkau ieškodamas škoto ir likusių arklių.

Tiesiogine prasme nusivilkau. Normaliai eiti buvo neįmanoma.

- Tukai, po velnių! Tukai, sušiktas škote!.. – laiks nuo laiko rėkiau, nes tamsoje iš vėtroje nepajėgiau nieko atskirti. – Na kas per velnias?

- Čia... Čia aš... – Škotas beviltiškai stengėsi pakelti parkritusią kumelę. – atrodo, prakeiktoji, sau kojas susilaužė...

- Mesk... – timptelėjau už rankos.

- Ne... Kaip galima? Čia valgis ir ginkluotė! – Škotas timptelėjo tanką ir ėmė nuiminėti ryšulius.

- Duok čionai... – Pagriebiau porą krepšių, įsikibau į škoto žirgo vadeles ir nusitempiau jį į olą.

- O pakinktai?!

- Mesk, kvaily...

Prakeiktas škoto taupumas. Čia pasaulio pabaiga ateina, o jis dėl balno rūpinasi.

Na ir kur eiti? Nieko nesimato...

Išgelbėjo vedlys, kuris vėl išnėrė iš tamsos ir nurodė kelią.

- Kas per šūdas! - Krečiamas šalčio riktelėjau ant Pedro, kuris daužė skiltuvą norėdamas uždegti fakelą.

- Kalnai. Tai kalnai... – nė kiek nesutrikęs burbtelėjo baskas ir norėdamas, kad geriau įsidegtų, kelis kartus mostelėjo fakelu.

- Na tai vesk...

Vos neužstrigdami su arkliais, nuėjome ilgu akmeniniu koridoriumi ir atsidūrėme erdvioje oloje. Galima sakyti – salėje, kurios sienos mirgėjo fakelo šviesoje.

- Ši ola vadinama „Rolando prieglauda“: pasak legendos, jis čia nakvojo... – paaiškino Pedro ir ėmėsi temti šalia sienų sumestus žabus link viduryje išdėliotos laužavietės.

- Tas pats Rolandas? – perklausiau basko ir nutilau pamatęs jo akyse visišką nesupratimą.

O koks gi dar? Na... leptelėjau.

Kitų personažų su tokiu vardu, kaip ir nebuvo. Ir, berods, kažkur šiose vietose jį ir pražudė. Ne tai saracėnai, ne tai baskai... ką ten, kažin istorikai sako? (v.p. Rolandas žuvo Pirėnuose Ronsevalio tarpeklyje – perėjoje, mūšyje su baskais. Tame mūšyje žuvo gana daug žymių Karolio bendražygių, buvo išplėšta gurguolė, o baskai atsitraukė beveik be žalos).

Na ir velniop. Čia ir taip ant kiekvieno žingsnio su realia istorija mindžikuoji. Iš karto nė nesuprasi, kur išmislas, o kur tiesa...

Nubalnojau Rodeną, aptryniau ir uždaviau grūdų. Po to nusimečiau šlapius drabužius ir juos sukabinęs ant paramstytų šakalių šalia laužo, susisukau į apsiaustą.

Gilyn į kalną mes įlindome gal per kokius penkis šimtus metrų, bet uragano kriokimas laikas nuo laiko pasigirsdavo ir čia. Velniava... Net įsivaizduot sunku, kas ten išorėje dedasi. Štai tau ir Pirėnai... kurortas, blyn...

Kiek sušilę ir laukdami, kol išvirs viralas, mes su Tuku ėmėm svarstyti, kaip reikės paskirstyti krovinį per likusius arklius. Panašu, kad išsiversime. Dar patems. Bet arkliokės vis tiek gaila.

O po kurio laiko, prikimšus pilvą, gulint prie laužo ir stebint liepsnų žaismą ant olos sienų bei klausantis uragano gausmo, netikėtai pajutau, kad liūdžiu dėl Karmenos.

Ir kokio velnio aš keliauju į tą sušvilptą Aragoną? Tai gi va – laimė, viena diena kelio nuo olos. Ir nereikia jaudintis, verstis per galvą, kažkam kažką įrodinėti. Gyvenk, žvenk ir pačią mylėk... Tai ne, rūpužė bastardas negyvai užės... ir aš pats užsigraušiu. Negaliu... Susigražinsiu savo statusą – tada ir vesiu Karmeną...

Taip, būtent – vesiu.

Na va... Šiltutėlis. Suvystė. Nors mintis nebloga.

Miegoti nesinorėjo, tad pasigriebęs degantį sausuolį vietoj fakelo, nupėdinau pasivaikščioti į gilumą. Nežinau kokia čia uoliena, bet išoriškai labai primena granitą. Stalaktitų ir stalagmitų, kurie, kaip maniau būtini olų atributai, nebuvo, bet kad čia gyventa – matėsi. Kampe buvo suversti žabai ir šienas. Vėlgi laužavietė apdėliota akmenimis yra. Greičiausiai tai kontrabandistų slėptuvė. Nors nelabai ir suprantu, ką penkioliktame amžiuje gali gabenti kontrabandistai. Pedro, žinoma, žino, bet klausti nelabai norisi, na ir nelabai čia man įdomu. Toliau ant sienų pamačiau kažkokius pavedžiojimus. Įsižiūrėjau ir vos neprisėdau.

Dieve mano... Tapyba ant uolų... Nors tūpk, nors stok!

Štai vyrų grupelė – nesumaišysi, vyriški daikčiukai detalizuoti – bado stambų jautį.

O čia, baigia nudobti kažkokią į mamutą panašią pabaisą.

Na ir dar šokiai kažkokie... gal ritualiniai...

Na, o kas čia?

O štai čia panašiau į kolektyvinę orgiją...

Archeologų čia reikėtų...

Bet tokių čia dar nėra. Visiškai nėra ir negreit tenusimato. Viskas aiškinama Dieviškąja Valia ir abejojantiems – pats tiesiausias kelias ant laužo.

Kažin, o ką apie tai masto baskas?

- Pedro, tu matei piešinius ant sienos?

- Taip, - visiškai abejingu balsu atsakė vedlys.

- Kas tai nupiešė?

- Žmonės.

- Tai aišku, kad ne elniai; kokie žmonės?

- Tie, kurie buvo iki mūsų... – vedlys į laužą mestelėjo šakų ir užtilo.

Ponas lakoniškasis filosofas, blyn. Jei suskaičiuoti visus žodžius, kuriuos jis mums yra pasakęs, kažin ar ir porą dešimčių suskaičiuosim. Na ir eina jis šikt. Net kvaila buvo manyti, kad jis man tuoj pat čia ims porinti apie neandartaliečius ir kromanjoviečius.

- Iki ryto uraganas baigsis?

- Taip.

Na ir gerai. Užteks klausimų.

Perspėjau Tuką, kad neužmigtų iki vidurnakčio, o po to žadintų mane. Škotas prižadėjo... nors neturiu jokio žalio supratimo, kaip jis tūnodamas po žeme, tą vidurnaktį nustatys.

Naktis praslinko ramiai, o paryčiui ir išties – uraganas nuslopo. Paviršių vos buvo galima pažinti: chaotiškai mėtėsi su šaknimis išrauti medžiai,

buvo gerokai šalčiau ir teko į susisukti į apsiaustus pamuštus vilko kailiu, kuriuos taip toliaregiškai buvo padovanojusi baronienė.

Virš Antos

ir Monte-Perdido

viršukalnių debesys išsisklaidė ir jie suspindo snieguotomis viršūnėmis. Pasak mūsų vedlio tai buvo geras ženklas, jog oras bus geras ir nesikeis kokias artimiausias dvi diena. Džiugina. Visai nenoriu vėl paputi į lietų ir krušą iš ledų ir akmenų.

Tęsėme kelionę ir prieš pietus priėjome plyšį, kuris kirto skersai kelią. Apačioje mušdamasi į uolas ir putodama gurgėjo upė. Jokios kitos galimybės apeiti šią įplėšą nebuvo, kaip tik pereiti per kažkokį virvelinį abejotinos išvaizdos tilteliūkštį.

- Rolando plyšys, - trumpai paaiškino Pedro.

- Na ir kaip per jį persiristi? – baimingai stebėdamas upės purslus, kurie tiško iš plyšo apačios, pasidomėjo Tukas.

- Arklius nukrauti, po vieną pervesti, o po to pertemti nešulius, trumpai paaiškino Pedro ir, numetęs nuo mulo savo nešulius, pirmas, rodydamas pavyzdį, jį pervedė per tiltelį.

- Nu jo, viskas paprasta... – burbtelėjau ir ėmiau nuiminėti ryšulius nuo arklių.

Nekenčiu aukščio, o dar labiau nekenčiu virvinių tiltų ir visokių rolandiškų prarajų, plyšių ir panašių skylių – tebūnie jos prakeiktos. Kur nemesi akį – vien tik rolandiniai paminklai. Vistik, matyt vyrukas buvo tikrai geras nenaudėlis. Nevidonas. Nieko juk gero jo vardu ir nepavadino.

Persikėlimas užėmė kelias valandas. Tuko eržilas užsispyrė ir kategoriškai atsisakė žengti ant to mūsų tiltelio. Kol jį pertempėme, kol vėl karsatėm ir raišiojome krovinius – atėjo sutemos. Ir dar taip staiga. Pedro nuvedė mus į kažkokią įdubą tarp uolų ir paskelbė poilsį.

Šis perėjimas mums buvo sunkus. Na bet ir pakilome gana aukštai – išretėjęs oras mums tikrai negelbėjo. Kojas maudė. Vistik didesnį kelio gabalą teko eiti pėsčiomis paskui save vedant arklius.

Greit pasiskirstėm budėjimą ir sausai užkrimtę, nugriuvom miego.

Vedlys mus pažadino dar gerokai prieš aušrą. Dar tik vos-vos buvo matomos kalnų viršūnės dangaus fone. Uždavėm arkliams pašaro ir pajudėjom. Baskas pareiškė, kad šios dienos atkarpa pati sunkiausia ir pavojingiausia, bet po to nusileidimas bus kur kas malonesnis.

Kalnų takas, jei taip galima jį pavadinti, kilo aukštyn sedulomis apaugusiais šlaitais ir vietomis atrodė visai nepraeinami. Griūčių apėjimui užtrukdavome labai daug laiko.

Perbridome nedidelį kalnų upeliuką.

Saulės nepasiekiamuose plyšiuose atsirado neištirpusio sniego.

Pedro vis dažniau ėmė dairyti į kalnų šlaitus stūksančius priešais mus.

- Tu dėl kažko nerimauji? – pasidomėjau kai stabtelėjome trumpam poilsiui.

- Čia kai kada galima sutikti frankų lankininkus. Vietinius... – su pasidygėjimu atsakė vedlys. – Tai tų niekšų, kuriems mūsų žemes išdalino Simonas de Monforas (v.p.: kryžiaus žygio prieš Katarus vadas – apie jį jau buvau minėta anksčiau),

kai kariavo su geraisiais kabaljero, palikuonys. Puikiai pažysta vietovę ir nekenčia mūsų. Štai juos visokiems nešvariems darbeliams ir samdo.

- Nekenti frankų?

- O už ką man juos mylėti? – baskas nusispjovė. – Čia gi mūsų žemė...

Na-a... Tai džiugina. Ilgai čia frankams ramybės nebus. Baskai – potencialūs mano sąjungininkai. Tik motyvaciją jiems teisingai suformuluotą tereikia pakišti.

Bet tai jau po Aragono...

 

2016-06-07