2017 m. birželio 30 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXIII skyrius. 2017-06-30




XXIII skyrius

 

- ...ui...ich... bli... – norėjau riebiai nusikeikti, bet negalėjau, nes žandikaulį surakino traukulys ir nebegalėjau nieko žmogiškai ištarti. Tad tik paprasčiausiai kumščiu stuktelėjau per statinės su karštu vandeniu atbrailą.

- Ką, jūsų šviesybe? – paslaugiau link manęs pasilenkė Verenvenas.

- Uaa... bla!!!

- Ponas sako, kad suplėšys jus kaip kokius senus šosus... – oberadmirolui išvertė mano žodžius Lidija.

Išvertė ir prunkštelėjo į savo kumštuką ir vėl, akivaizdžiai dirbtinai surimtėjusi, ėmėsi toliau lieti ant manęs karštą vandenį.

- Jei jau ponas pasakė, tai būtinai taip ir padarys... – kliukstelėjo alyvos į ugnį abu dvyniai.

Jie kaip tik į kajutę atitempė katilą karšto vandens ir ėmėsi Klauso, kuris buvo taip sušalęs, jog net nesugebėjo pajudėti.

- Taigi, už ką gi? – Verenveną apėmė siaubas ir jis dėl viso pikto suklupo ant kelių, o paskui visi likusieji vyresnieji – laivo inteligencija, taip sakant. Andersenas tai vogčiomis net persižegnojo. Pasiruošė, taip sakant... Pačiam blogiausiam.

Vykdydama mano spazminių mosikavimų nurodymus, supratlingoji Lidija atitempė iš podėlio gertuvę su armanjaku. Pripylė sklidiną taurelę ir supylė gerklėn. Palaukė porą sekundžių ir pakartojo procedūrą. Po to metėsi prie stalo ir atnešė šaukštą slėgtų ikrų.

- Blyn!!! – aš iškart atgavau kalbos dovaną, paklusniai sukramčiau gabalėlį rausvos ir dūmu kvepiančius ikrus ir suriestu pirštu dūriau į Verenveną. – Tu!!! Kalbėk...

- Taigi...

Su kiekvienu jo žodžiu aš vis labiau ėmiau suprasti, jog jo bausti lyg ir nėra už ką. Kapitono veiksmai buvo teisingi ir apgalvoti. Nuo seklumos šebeką nuėmė sėkmingai ir iškart patraukė į atvirą jūrą. Nereikalingų susitikimų su kitais laivais vengė ir kiek tik vėjas leido, vaikščiojo palei pakrantę. Barkasas manęs laukdavo ant kranto, bet kai po pliažą ėmė bastytis sargyba ir šiaip ginkluoti žmogėnai, jie grįžo atgal link šebekos. Tačiau Verenvenas ir toliau akylai stebėjo pakrantę ir buvo palikęs stebėtojus, kurie man besiartinant turėjo duoti dūmų signalą. Į stebėtojus įsiprašė dvyniai ir sugebėjo laiku duoti  signalą. Tik aš jų nemačiau, o jie mus pamatė beveik iškart, kai tik pasirodėme pakrantėje. Pasirodė, jog jie buvo pasičiupę net mano žiūroną ir sėdėjo ant aukštos pakrantės uolos. Verenvenas iškart pamatęs signalą, nuleido barkasą. Štai kaip tai taip. Ir plėšyti jų į gabalus neturiu už ką...

Nors kodėl gi? Blyn, bet mes vos nenuskendom!!! Patrulis, mūsų laimei, taip nieko ir nepastebėjęs pasišalino, tačiau prasidėjo potvynis ir mes atsidūrėme tikroj šiknoj... tai yra nepavydėtinoje situacijoje. Tas momentas, kai dar buvo galima grįžti ant kranto, buvo praleistas, nes tuo metu sargyba dar nebuvo pasišalinusi, tad teko kabintis prie akmens ir plūduriuoti kaip kokiems šūdukams eketėje. Aš pats gal ir išplaukčiau, bet Klausas... o mesti jį... žodžiu, patys viską suprantate. Na ir kaip elgtis? Ne, vis tik reikia suplėšyti...

- Eikit velniop... – neįtikėtinomis pastangomis sutramdęs pyktį, burbtelėjau. – Stot, išgamos... Piteri, kad tau kas inkarą šiknon įkabintų, prakeiktas bataljeriau, iš laivo iždo šitai prakeiktai „pijokų šaikai“ išduok po pusę guldeno. Kiekvienam. Ir savęs neužmiršk, niekše. O jūreiviams - po du patarus, kad būtų pažymėtas laimingas pono išsigelbėjimas.

- Pone šautbenachte!!!

- Viskas, varkit lauk... ir net nedėkokite savo geriausiajam ir mielaširdingiausiam ponui. Tai yra manęs...

Karininkus kajutėje pakeitė Samuelis. Jis atitempė lovį kažkokio smirdančio tepalo ir šūsnį veltinio atraižų.

- O-vei! Sprendžiant iš to, kaip šelmiškai trypė tie kietakakčiai, jūs, pone, vėl juos apdovanojote... – žydukas nutaisė liūdną miną. – Ne, kad apdovanoti žmogų, kuris iš ties negailėdamas savo visos sielos iš tiesų rūpinasi jūsų gerove... Teisingai sakė mano mama, pasaulis toks neteisingas...

- Nepamokslauk. Su tavim bus atskira kalba. Ką čia atitempei?

- O jums ne vis tiek, pone? – Samuelis skėstelėjo rankomis. Svarbiausia, kad šitas dalykėlis dabar jus gelbės.

- Na jo... ir nepriešgyniauk, prakeiktas pasakoriau...

Mane ištrynė kažkokiu tepalu, kuris tuoj pat ėmė kaitinti ir deginti kaip kokia pragaro ugnis, o po to gremžė veltinio atraižomis – visai kaip bronzinį katilą. Net mano odos spalva tapo į jį panaši. Keikiausi kaip galėjau, nes procedūra buvo itin nemaloni., o Klausas tai iš vis bliovė kaip tikras velnias ir grasinosi papjauti žydą pačiu baisiausiu būdu, tačiau greit apsiramino ir tiesiog proceso metu užmigo. Suveikė vaistai.

Viduryje nakties pabudau nuo atsargaus prisilietimo prie kaktos. Atvėriau akis ir nelygiai plevenančioje šviesoje pamačiau į šalį įsisupusią Lidiją. Mergina sėdėjo ant lovos kraštelio ir primerkusi akis vos girdimai dainavo:

- Atsiųski dieve man baroną, gražų, stiprų ir malonų...

- Ko nemiegi?

- Pakilau patikrinti ar nekarščiuojat, pone.

- Nemeluok, tu dar net neprigulei.

- Oi... – mergina sutrikusi pridengė akis delnu. – Štai tikrai daugiau jums, pone, nebemeluosiu. Tenubaudžia mane Šventoji...

- Aš nerūstauju. Eikš pas mane. Tęsk: ką tu ten dainavai?

- Man gėda, pone...

Ir staiga mane kaip perkūnas trenkė. Tai juk melodija iš mano laikų! Anų laikų!.. Po galais, tik žodžiai prancūziški. Tekstas kiek pakeistas, bet vis tiek pažįstamas.

- Iš kur tu ją žinai? Kalbėk – įsakau...

- Tai kiek liūdnokas pasakojimas, pone... – Lidija atsiduso. – Mane gi linksmuosiuose namuose iškart prie darbo nepristatė. Aš dar buvau per maža. Mama Felicija iš pradžių mane atidavė savo kompanionei Kotrynai. Tačiau jai patiko, kai ją vadindavo „teta“. Teta Katrė ar Teta Katė. Gera buvo moteris ir Duok Dieve jai laimės... Labai graži ir protinga. Daug ko mane išmokė.

- Kaip tu sakai ji save vadino? – iš nuostabos mano akys net ant kaktos užlipo.

- Teta Katrė. Ji šią dainelę visiškai ne mūsiškai dainavo ir žodžių visiškai nepamenu. Ji buvo ne iš vietinių, o iš... kaip gi ji sakydavo? – Lidija suraukė kaktą. – Urkana? Gal taip. Įdomu kur tai?

- Gal Ukraina?

- Taip-taip-pone. Iš kur jūs žinote? Iš miesto Kuevo.

- Kijevo (v.p.: tuo metu Kijevas jau buvo tapęs LDK vaivadija - kunigaikštystė iki 1471 m.)

- Tikrai! Jūs ją pažinojote, pone?

- Kur ta Kotryna dabar?! – įsiaudrinęs net pašokau iš lovos.

- Išvažiavo, pone... – Lidija gailiai atsiduso. – Savo dalį pardavė mamai Felicijai ir išvažiavo. Kaip tik porą dienų prieš tai, kaip jūs mane... Ją išvežė labai turtingas pirklys iš Katalonijos. Labai turtingas ir labai senas. Sklido kalbos, jog jie net slapta susituokė.

Štai taip... o aš, naivuolis, maniau, kad čia esu vienas ir vienintelis. Visi galai kaip ir sueina: dainelė ne šiuolaikinė. Na ir tos tetos Katios apsukrumas... pats tokią pačią žmoną turėjau. Na, iki mano atsiradimo čia, aišku. Lidija sako, jog Kotryna ją daug ko išmokė... štai kodėl mergina visai nejautė jokios priešgynos prieš oralinį seksą. O aš, kvailys, stebėjausi tokiu penkioliktam amžiui nebūdingu atsipalaidavimu. Tik štai tai Kotrynai ne itin pasisekė – net įsivaizduoti sunku, ką jai teko iškentėti... Bet išplaukė, išgyveno ir net visai padoriai įsitaisė. Gerbiu! Taigi-taigi... reikia tik dabar ausis stačiomis laikyti ir budrumo neprarasti. Aš papuoliau, ji papuolė  - tad gali būti ir kitų. Bet kokiu atveju, tokia tikimybė yra. Sutikti kokį „broliuką“, aišku, puiku, bet ir pavojinga. Žmonės šioje realybėje visiškai kitokie. Kad juos kur velniai rautų!!! Net nežinau ar džiaugtis ar liūdėti. Nors, o ko čia liūdėti? Duok dieve jai sėkmės..

- Pone, gydytojas čia paliko jums mikstūros. Šaukštelį išgersite?

- Duok. Ir šalia gulk. Nori aš tave Kotrynos kalbos išmokysiu?

- Noriu-noriu... Dainos labai gražiai skamba. Dainingai, švelniai...

Ryte atsibudęs pasijutau sveiku ir pailsėjusiu. Samuelio metodai, buvo sadistiški, bet veiksmingi.  Tačiau Klausui tai visiškai atsigauti, vis tik, nepavyko. Jis kažkiek persišaldė. Nieko baisaus – įprastinis peršalimas su sloga, bet tikiuosi, kad viduramžiški progresiniai žydiški metodai jį greit pastatys ant kojų. O šiaip, tai palygint dar lengvai išsipirkome. Penkioliktame amžiuje plaučių uždegimas Anapilin išsiunčia vos ne kiekvieną jį pasigavusį.

Priešakyje laukė keturių dienų kelionė į Nantą. Oras buvo tiesiog nuostabus ir aš nusprendžiau kažkiek patinginiauti. O jei tiksliau, tai nusprendžiau užsiimti šiokiomis tokiomis „naujovėmis“, o pertraukėlės skirti pramogoms: asmeninėms treniruotėms, abordažinės komandos ir jūreivėlių muštrui ir šaudymui iš pabūklų bei laukiniui pasikrušimui su Lidija. Pasirodė, kad mergina didelė šio reikalo gerbėja.  Ką? Taip-taip, žinau, aš gyvulys kaip reta: ištvirkėlis ir veidmainys. Bet nieko su tuo padaryti negaliu. Matildą aš myliu visa siela, o mažąją itališką išdykėlę – kūnu. Na ir maža ką aš dar pamilsiu? Ir šiaip – atstokite – aš esmi viduramžių baronas, o tai reiškia, kad jau pagal pačią prigimtį niekšas ir nevidonas. Ir nėr čia ko priekabiauti.

Laikas lėkė greitai – su didele nauda kūnui ir sielai. Deja, bet pakeliui, kaip slaptai nebūčiau apgailestavęs, bet nepasitaikė nieko ant ko galėčiau išbandyti parodomąjį pavyzdinį piratinį antpuolį. O gal ir laimei, kad nepasitaikė tokios progos, o tai nėra ko anksčiau laiko savo sąžinę tokiomis nuodėmėmis prislėgti. Na ir vieta ne itin tinkama – apsisukt normaliai nėra kur. O štai Biskajoje! (v.p.: Golfe de Gascogne, isp. Golfo de Vizcaya, bask. Bizkaiko Golkoa) – Atlanto vandenyno įlanka prie vakarinių Prancūzijos ir šiaurinių Ispanijos krantų)... Bet tiek jau to: manau, kad viskas dar priešakyje.

Užtat sumąsčiau naujovišką jūreivišką racioną ilgoms kelionėms. Sūdyta mėsa, aišku puiku, bet kaip parodė visokių ten draugelių Kolumbų ir Magelanų praktika, ji menkai tinkama sveikam ir pilnaverčiam maitinimuisi, o tropikuose dar ir be proto greitai genda. Vėlgi visi tie sūrimai skatina troškulį ir reikia mąstyti apie papildomą vandenį. Vytinta ir kiek parūkyta mėsa nepalygintinai geriau – išsilaiko ilgiau ir gerokai skanesnė. Svarbiausia, kad būtų užtikrinta tinkama gamyba pagal nustatytą receptą. Aišku, tai gerokai brangiau, bet šiuo atveju taupyti nedera. Bet tai tik dalis užmančių – Fenui jau paruoštas visas sąrašas naujovių, kurias, kaip aš tikiuosi, jis realizuos. Beje, kažkuria dalimi jis jau ir pradėjo - Kimči aš jau pilna burna triauškiu (v.p.: korėjietiškas raugintų kopūstų analogas, tik naudojama gerokai daugiau prieskonių ir rauginami ne tik kopūstai, bet ir kitos daržovės). Šiuo metu europiečiams kol kas konservacija – dar egzotika, o azijatams, pavyzdžiui fermentuoti produktai – visiškai įprastas dalykas. Vėlgi, galima parinkti ir  tam tikrų sūrių ir dešrų rūšis, kurie metų metais galėtų būti saugomi. Džiovintus vaisius taip pat nevertėtų pamiršti. Žodžiu, kol kas bent jau teoriniame lygmenyje reikia pradėti, o praktikos imsimės kiek vėliau...

Tuo pačiu metu primečiau ir jūreiviško uniformos eskizus su keliais variantais atsižvelgiant į metų laikus. Mėgstu, kai uniforma vienoda, o tai manieji nevidonai laksto apsirėdę kaip papuolė. Ne komanda, o tikra gauja pasipūtėlių ir elgetų viename. Na, aišku, ir savęs nenuskriaudžiau: greit atrodysiu visai kaip koks kapitonas Bladas. Ir būtinai su plunksnomis nupuošta plačiabryle skrybėle. Jau net dabar įsivaizduoju kokį įspūdį ji darys jausmingoms damutėms.

Taigi, o tu bastarde pasirodo, kad esi savimyla ponaitis. Na, ką gi, nedrįstu priešgyniauti – nuodėmingas. Ne be to. Tačiau nederėtų persistengti, nes gali ir blogai baigtis.

Tačiau visa tai buvo paprasčiausios smulkmenos – pagrindinis dėmesys technikai. Daug ką užmaniau, bet tik ne masiniai gamybai, o tik savo reikmėms. Laivą tai vienareikšmiškai teks statyti kitą. Šebeka – nuostabus laivas, bet ne okeaninis. Ne, „Viktorijos“ neatsikratysiu – kiek patobulinsim ir tiks Viduržemio jūrai. Tačiau į Ameriką aš vyksiu su flaitu (v.p.: angl.: fluyt, dan.: olandų fluijt, tariamas kaip flait. XVI-XVIII a. tristiebis burlaivis. Pirmasis buvo pastatytas 1595 Hornoje. Pasižymėjo puikiomis laivavedybos savybėmis. Buvo laikomas itin patikimu ir pakankamai greitu universalios (karinės - prekybinės) paskirties laivu. Laivo ilgis buvo  6 kartus ilgesnis už plotį, stiebai sudėtiniai/sudurtiniai, rėjų ilgis kiek sumažintas, tačiau stiebo ilgis viršijo laivo ilgį, o tai leido lengviau valdyti bures ir sumažinti jūreivių skaičių ir pirmą kartą laivybos istorijoje vietoje rumpelio buvo pastatytas šturvalas. Jis neįprastai platėjo prie vaterlinijos, o bortai buvo iškelti. Jei žiūrėti skersinį pjūvį, tai jis priminė kriaušę. Olandams, be jūrinių savybių, leido sutaupyti ir muito/uosto mokestį, nes daugumoje uostų muitas buvo skaičiuojamas nuo denio ploto, o jis lyginant su kitais šios klasės laivais buvo mažesnis, nors krovinio ėmė daugiau. Standartinis fleitas buvo iki 400 tonų talpos, 20 patrankų, plotis 6,5, o ilgis 40 metrų).
Kaip jis įrengtas aš žinojau menkai, paviršutiniškai, bet manau, jei tinkamai apibūdinti ir apibrėžti užduotį – išmintingesni lavų statytojai jį pastatys. Gal ir ne iš kart pavyks, bet dėl galutinio rezultato aš įsitikinęs. O pinigai? O pinigų aš rasiu...

- Pone šautbenachte! - be jokio perspėjimo įsiveržė Andersenas ir čia pat krito ant kelių ir kilstelėjo rankas tarsi kažko maldaudamas. – Išvykite!

- Kur tave išvyti? – aš iš karto ir nesupratau ko nori bocmanas. – Ir, svarbiausia, už ką?

- Jie!!! – Andersenas parodė ranka į denį. – Jei kas nutiks, taigi iš manęs pareikalaus!..

- Na, einam, pažiūrėsim, - paslėpiau prirašytus lapus dėžutėje ir išėjau paskui bocmaną.

Ir iškart nuščiuvau...

Beveik ant pačios grotstiebio viršūnės, rankomis įsikabinusios į vantas, siūbavo trys beždžionės. Beždžionių vaidmenį atliko dvyniai ir... Lidija. O denyje šalia stiebo šniokštuodamas užgulta nosimi šokinėjo Klausas. Vaikinas nenaudėliams grasino kumščiais ir bausmėmis ir atrodė kaip ant išprotėjimo ribos.

- Va! – bocmanas dūrė pirštu į niekšelius. – Jei kas, pone šautbenachte, aš jiems neleidau. Bet ir nesužiūrėjau. Už ką pasirengęs bausmei...

Savamokslių akrobatų trio mane jau pastebėjo ir juokai išgaravo, o noras beždžioniauti pradingo. Pradėjo bandymus kabarotis žemyn.

Labai įdomu. Dvyniai – tai viena, aš visai nieko prieš, prieš jų jūreiviškus mokslus. Aš ir pats jų amžiuje nesusilaikyčiau neužlipęs kur nors aukščiau. Berniukai iš ties kaip bezdžionėlės – nėra ko dėl jų pergyventi. Bet Lidija? Kchm... Ir visai mitriai leidžiasi...

- Nerėk... – patariau pribėgusiam Klausui.

- Kaipgi čia gali nerėkti? Šitie gi ką sugalvojo...

- Štai todėl ir nerėk, nes jei išsigąs, tai plosis į denį.

- Kad tik ne. Tie patys, kurie išsigąs... – burbtelėjo vaikinas ir užtilo.

Sulaukiau kol pramuštgalviai beveik nulipo ir įsakęs mažamečius nenaudėlius atvesti pas mane, grįžau į kajutę. Ką su jais darysiu, dar nežinojau. Nors ką čia ir galvoti? Yra visų laikų ir visų tautų universalus receptas, kuris  ganėtinai veiksmingas. Nagi, kur manasis diržas?..

- Tai vis per mus, monsinjore! – iškart nieko nelaukdami prabliuvo Luidžis ir Pjetro.

Tuo tarpu Lidija, tiesiog užlindusi už dvynių nugarų, pratylėjo. Jos veidelyje atsispindėjo kaltė ir sutrikimas.

- Jūs? Aš taip suprantu, kad privertėte?

- Ne, pone! – cyptelo Lidija.

- Įkalbėjome... – susitaikęs su likimu išbumbėjo Luidži. Jis šį pasaulį pamatė kiek anksčiau nei jo brolis ir visada vaidindavo vyresnįjį.

- Kam? – aš išraiškingas perbraukiau ranka per platų odinį diržą.

Liūdna tyla buvo atsakymas.

- Tai aš pati... – neišlaikė Lidija ir žengė mažą žingsnelį arčiau. – Jie nė prie ko, pone. Aš įkalbėjau. Jie atsisakinėjo, tad teko juos ir pagąsdinti.

- Kodėl?

- Įdomu buvo... – sutrikusi atsakė mergina. – Save išbandyti norėjau...

- O jei išsitėkštum, kvailute?

- Taigi neišsitėškiau, gi? – Atsakė Lidija ir viliūkiškai pridūrė: - jūs gi žinote, pone, kokia aš vikri.

Pavaišinti vaikėzus beržine koše visai nebesinorėjo. Tada kaip? Trumpam susimąstęs žengtelėjau link vaikinukų:

- Dar kartą pamatysiu, kad nusitempėte ją prie stiebo - kailį nudirsiu. Mėnesį ant subinių sėdėt negalėsit... – kilstelėjau ranką ir žybtelėjau abiem neklaužadoms po lengvą antausį. – Na, o tu...

Žvilgsnis nuslydo per sutrikusį Lidijos veidelį. Na, ką gi, merga kovinga. Nėra ko čia jos į rėmus statyt. Tad pamėginsim kitaip – pažiūrėsim, kas iš to išeis.  Bet tvarkos dėlei, pagąsdinti reikia.

- Dar toks išsišokimas ir liksi artimiausiame uoste. Supranti?

- M-hm, pone... – gražios merginos akutės prisipildė ašarų. Aišku, kad apsimestinių – pats mačiau, kaip nosį įnirtingai raukiojo.

- Klausai!

- Taip, monsinjore.

- Imi šią trijulę savo globon. Taip, ir Lidiją taip pat. Daryk ką nori – mokink kovoti, šaudyti ar paprasčiausiai vaikyk ratais per denį, bet kad daugiau jokiems akibrokštams jėgų jiems nebeliktų. Dvynius gali niuksuoti ir spardyti, o dėl merginos – raportuoji man. Pats nubausiu. Supratai? Taip... jei kas iš komandos ims burbuliuoti, kad merga dirba ne bobišką darbą, kerti iš pašaknų arba raportuoji man. Supratai?

- Tikrai taip, monsinjore! – Klausas pakišo kumštį abiem dvyniams po nosimis. Girdėjot poną?

- Acha...

- Lauk. Dabar ir patikrinsim, kaip bėgioti mokate...

- Pone... – visi išėjo iš kajutės, o Lidija užsilaikė. – Galima aš jums asmeniškai pasakysiu kodėl lipau į stiebą. Na į ausį, o tai labai nejauku...

Liežuvėlis gundančiai aplaižė putnias lūpytes...

O-chhh ir šelmė! Ne kitaip, kaip...

- Pasakok.





2017 m. birželio 23 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXII skyrius. 2017-06-23




XXII skyrius
 
Kambarys buvo panašus į įprastą ir niekuo neišsiskiriančią vienuolišką celę: siaura lova, stalas ir kėdė, ant sienos Nukryžiuotasis, o po juo, ant specialaus stovo – Evangelija. Asketiškai kuklu. Nežinančiajam, kuris apie vienuolišką gyvenimą žino tik iš kinų, viskas atrodytų kaip gerai ir jam nesukeltų jokių įtartinų minčių, bet man kai kurie neatitikimai, vos peržengus slenkstį, iškart krito į akis. Iš tikro, tai asketiškumu net nekvepia.. ant grindų guli brangus kilimas iš Levantos, o negausūs baldai stebina savo grakštumu. Jie pagaminti iš retos ir brangios medienos. Evangelija su prabangiai auksu inkrustuotu viršeliu. Kryžius ant sienos padabintas raižiniais, o ant stalo, iš pirmo žvilgsnio kuklus ąsotis su kūgio formos puodeliu, leidžia suprasti, kad celės gyventojas visiškai nevengia prabangos: jie abu iš sidabro, prabangiai inkrustuoti ir iš vieno garnitūro...
- Broliai, aš priverstas palikti jus kuriam laikui vienus... – šventikas man pagarbiai nusilenkė. – Reikia išspręsti nesusipratimus susijusius su jūsų persekiojimu. Čia jūs galite jaustis visiškai saugūs. Aš tuoj atsiųsiu žmogų, kuris jums patarnaus. Galite nesijaudinti – jis vienas iš pašvęstųjų.
Štai kaip... Rožančius suveikė! Ir dar kaip suveikė! Viena vertus – tai nuostabu ir net nesiimu spėlioti kas ir kaip, bet, man atrodo, kad aš eilinį kartą išlindau iš vandens visiškai sausas ir išsaugojau savo brangiausiąjį kailį. Na, o kitą vertus... kitą vertus – eilinį kartą įkišau savo nosį į visiškai nesuprantamą įstoriją. Reikalas tame, kad bažnytinė struktūra labai sudėtinga: gausybė bažnytinių ordinų, kongregacijų, bendrijų ir brolijų: visa tai labai susipynę ir dar uždengta paslapties šydu. Nepašvęstasis gali matyti tik šių struktūrų fasadą – išorinį katalikiškąjį tikėjimą. Be kita ko, tai štai tokios paslaptys gali būti itin mirtingos tiems, kas jas saugo. Taigi, sprendžiant iš visko, išėjo taip, kad aš pats to nenorėdamas tapau vienu iš pašvęstųjų...
- Šventoji skaisčioji Mergele, aš net nežinau kur įdribau... – balsu baigiau savo mintį.
Klausas išgirdęs minint Mergelę Mariją persižegnojo ir paklausė:
- Apie ką jūs čia, monsinjore?
- Apie nieką, brolau Sančo. Ko taip išbalai, vaikine? Kinkos ėmė drebėti?
- Truputį, monsinjore. – Klausas sutrikęs šyptelėjo. – Kažkaip neįprasta... bet žiauriai įdomu. Net nesitikėjau...
- Tu šaunuolis, brolau... – paplekšnojau per vaikino petį. – Duos dievas – išsikabarosim. O tada jau tave rekomenduosiu mūsų valdovui.
- Dėkoju, monsinjore...
Klauso žodžius nutraukė barbenimas į celės duris. Išgirdęs leidimą ant slenksčio išdygo aukštas ir galingas vienuolis su juodu abitu. Jis pagarbiai man nusilenkė ir dusliai ištarė:
- Aš brolis Bonifacas. Tėvas Jurgis atsiuntė mane, kad jums patarnaučiau...
Dar įdomiau... O kas gi pas tave po abitu žvangtelėjo, kai nusilenkei, tėve Bonifacai? Labai panašu į grandininius marškinius. Galima spėti, kad klostėse slepi durklą – labai panašų į trumpą kalaviją. Tačiau ši mįslė paprasta. Vienuolis ir ginklai – nesuderinama, jei, aišku, vienuolis nepriklauso kokiam karingam bažnytiniam ordinui. Tokių yra. Pavyzdžiui joanitai arba hospitaljerai
(v.p.: pranc.: Ordre des Hospitaliers, malt. : Ordni ta’ San Ġwann; pranc.: Ordre souverain militaire hospitalier de Saint-Jean, de Jérusalem, de Rhodes et de Malte Jeruzalės, Rodo ir Maltos suverenus karinis hospitaljerų šv. Jono ordinas. Įsteigtas 1099 m., o nuo 1530 m. tapo pasaulietiniu Maltos riterių ordinu – pasaulietiška katalikiška organizacija. Pradžioje ženklas buvo – baltas maltietiškas kryžius juodame fone, o dabar - baltas maltietiškas kryžius raudoname skyde su dvigubu apvadu, kuriuos skiria plona balta juostelė), dar žinomi kaip Maltos riteriai.
Na, dar tamplieriai, bet juos ganėtinai neseniai teisė ir sunaikino su visomis šaknimis, prakeikė ir uždraudė minėti jų vardą per amžių amžius. Apie juos buvau girdėjęs nes, savo laiku, skaičiau Mauricijų Druoną (v.p.: rašytojas, pranc. kultūros ministras. Pranc.: Maurice Samuel Roger Charles Druon, 1918-2009 m.). Nors ir čionai papuolus, teko apie juos – tamplierius - visko prisiklausyti. Prakeikt, tai juos prakeikė, tačiau pilnai jų ištrinti – nesugebėjo. Pelnytai juos išnaikino ar nepelnytai – negaliu ir nesiimu spręsti, nes gandai ganėtinai vienas kitam prieštaringi... na ir kalba ne juos, o apie vienuolį, kuris tikrai nebuvo joanitas. Apranga jo ne tokia, nes joanitai rengdavosi juodai, o per visą krūtinę buvo piešiamas baltas maltietiškas kryžius. Tada kas? Nejaugi?..
- Jums reikia pakeisti išvaizdą, - tęsė brolis Bonifacas ir padėjo ant lovos kelis ryšulėlius. – Dar ko nors reikia?
- Nusiprausti ir valgyti, - trumpai įsakiau.
- Bus padaryta.
Po kelių minučių celėje atsirado dubuo su šiltu vandeniu, rankšluosčiai ir valgiu nukrautas didelis padėklas. Sprendžiant iš valgių -  mus priglaudę broliai visai nesibodėjo skaniai pavalgyti ir savo kūnų marinti pasninkais nesiruošė. Tai tik padidino mano spėjimo teisingumą. Dieve, man tik to ir betrūko...
Kai pasirodė tėvas Jurgis, mes jau buvome persirengę į abitus ir ėmėmės naikinti farširuotus kaplūnus su nuostabiu vynu, kuris labai priminė ispaniškąją rioją (v.p.: Ispanijos vynuogyninkstės regionas garsėjantis puikiais vynais. Pagrindinė raudonų vynuogių rūšis Tempranillo, kurios naudojamos kupažavimui (coupage) – maišymui su kitomis rūšimis ir Baltosios vynuogės – Viura). Nors, tiesa sakant, vyno tik gurkštelėjome, nes buvome ne tokioje padėtyje, kad galėtume maukti. Bet kai pasieksiu laivą – prisigersiu iki graibymo, o kol kas – budrumas aukščiau visko.
Šventikas nesikuklindamas atsisėdo greta mūsų ir įsipylė vyno.  Nugėrė ir pasidomėjo:
- Kaip man į tave, broli, kreiptis?
- Brolis... – akimirkai suglumau rinkdamasis sau vardą. – Brolis Ignotas.
- Broli Ignotai, jums pas mus teks pabūti porą dienų.
- Viskas taip komplikuota?
- Taip, - trumpai atsakė šventikas. - Miestas kruopščiai šukuojamas, o pakrantėje, apylinkėse ir keliuose sustiprinti gausūs patruliai. Pasirodyti ten būtų labai pavojinga.
- Tebūnie taip...
Pavalgius mus palydėjo į dvivietę celę, kuri prabanga neblizgėjo bet buvo ganėtinai patogi, erdvi ir, svarbiausia – švari. Vakarienė panaši kaip ir pietūs : gausi ir ne be gastronominio subtilumo. Na, ką gi, kas turi įvykti – to neišvengsi: aš nieko prieš trumpai pasisvečiuoti šioje šventykloje.  Poilsis nepakenks, o tai paskutinės dienelės buvo audringos. Juolab, kad poilsis neišvengiamas – nesinori būti kilpas mėtančiu kiškiu, kuris bandė lėkti nuo jį persekiojančių medžiotojų. Kai viskas aprims, tada ir trauksime į kelią. Šebeka mūsų lauks savaitę, tad kuo puikiausiai spėsime. Tikiuosi Verenvenui užteks proto neįlysti į kokią nors peklą.
Taigi, galima manyti, kad su Didžiojo Bastardo užduotimi – susitvarkiau. Visiškai aišku, kad Šebūro pogrindis sunaikintas. Tačiau tai jau ne dėl manosios kaltės. Nežinau, kaip tai atsitiko, tačiau aišku, kad be informacijos nutekinimo neapsieita. Juolab, kad le Granje  nedviprasmiškai leido suprasti, kad rūmuose knibždėti knibžta šnipai. Bet čia nemano galvos skausmas. Puse etato darbuotis kontržvalgyboje - nesiprašiau. Patys kaip nors išsirutulios.
Laiškus svarbiausiajam britui pristačiau ir atsakymą taipogi gavau. Neišmanau, kaip tai gali padėti Karoliui, bet tikiuosi, kad padės. Kunigaikščiui pagalba tikrai nepakenks. Pastaruoju metu jį, vargšelį, nešioja kažkur ne ton pusėn. Na, bet bet kokiu atveju aš savo darbą padariau, o ten jau kaip pati apvaizda sudėlios.
Liko tik Nantas. Atiduosiu Bretanės valdovui depešą ir galėsiu vykdyti savo paties misiją...
Pakilau iš lovos ir kliukstelėjau sau truputį vyno. Atsigėriau ir nusprendžiau eiti miegoti. Rytas už vakarą protingesnis, tad visokiais rebusais nėra ko savęs kankinti.
- Monsinjore, o mes kur? – netikėtai pasiteiravo Klausas.
- Ta prasme?.. Pats, kiba, nematai?
- Matau... – sutrikęs šyptelėjo Klausas. – Tik aš ne to norėjau paklausti. Kas tie žmonės ir kodėl jie mums padeda? Kažkaip neįprasta.
- Bažnyčios tarnai. O padeda dėl to, kad... – nevalingai susimąsčiau bandydamas sugalvoti ką galiu atsakyti Klausui.
Na ir ką čia atsakysi? Tiksliai aš ir pats nežinau, na ir ne jo reikalas. Didelės žinios – didelis liūdesys, kaip sakoma. Nepasakosi gi jam... velnias... nejaugi tamplierių ordinas išgyveno ir atgimsta? O ką? Savo laiku šventeivų galybė buvo beribė ir visiškai nesitiki, jog juos galėjo visiškai sunaikinti. Kiek teko girdėti, tai nei lobių, nei ordino šventųjų artefaktų niekas nerado ir tai puikiausiai gali tarnauti jų atgimimui. Sapalionės, aišku, tačiau pilnai atmesti tokios galimybės negalima. Nors... kažin. Ko tai mano vaizduotė ėmė reikštis, kai čia gali būti paprasčiausias eilinis slaptas bažnytinis ordinas ar bendrija su savo tam tikrais tikslais. Beje, jį man ir piršo kardinolas de Burgonis. Ir norom-nenorom, bet pripiršo ir aš dabar jo skolininkas - snukio neparaukysi... Na, bet pažiūrėsim. Kol kas dar gerokai per anksti apie tai galvoti...
Pasukiojęs tarp pirštų rožančiumi, įsižiūrėjau į ženklus, kurie buvo išpjaustyti ant karoliukų. Ženklai labai panašūs į pirmųjų krikščionių simbolius – daugiau nieko negaliu pasakyti: gaila ir liūdna, bet trūksta žinių... Juk nepristosi prie vienuolių su savo klausinėjimais – galiu likti nesuprastas (v.p.: pirmieji krikščionys naudojo alegoriją ir neturėjo jokių plastiškų ar įmantresnių piešinių ar simbolių. Jų tikėjimas daugiau buvo vidinis nei išorinis. Ikonos ir piešiniai atsirado gerokai ir gerokai vėliau (tikslus laikas nežinomas), tačiau, pavyzdžiui Kristaus statulėlė galėjo stovėti netgi tarp romėniškųjų Jupiterio ir Veneros (tikrieji tikintieji tuo šlykštėdavosi). Krikščioniški simboliai buvo glaudžiai persipynusi su tradiciniais romėniškaisiais ir .t.t. Stabiliausi simboliai tai balandis, avelė, durys, kryžius, žuvys, inkaras, laivas...)
 

- Monsinjore, tada kodėl jie mums padeda? – Klausas pakartojo savo klausimą.
- Taip reikia, brolau. Taip reikia...
Vienok normaliai išsimiegoti nepavyko. Panašiai po vidurnakčio pasigirdo beldimas į duris ir ant slenksčio pasirodė tėvas Jurgis. Negalėčiau pasakyti, kad jis buvo itin susijaudinęs, bet atnešė galėtinai nemalonę naujieną:
- Broliai, jums būtina palikti šią buveinę.
- Kaip greitai?
- Kol kas dar turim laiko. Tačiau su įsakymu apieškoti šventovę atvyko žandarų būrys. Mes, aišku, jų neįsileidome ir apie tai pranešėme arkivyskupui. Dabar laukiam jo sprendimo.
- Leidimas bus?
Tėvas Jurgis linktelėjo:
- Manau, kad taip. Asmeniškai Normandijos gubernatoriaus išduotas įsakymas, tad ko gero jis jau iš anksto buvo suderintas su arkivyskupu. Nesijaudinkite, mes turime galimybę jus nepastebėtus išvesti į pakrantę. Na, o toliau...
- Viskas mūsų Viešpats rankose... – užbaigiau sakinį.
- Amen. Tėve Ignotai, iki įėjimo į požemius, jus lydės brolis Bonifacas. Jis gi ir parūpins jums visko ko reikia. Deja, bet iki galo jūsų lydėti negalės, tačiau viską smulkiai paaiškins. Gero kelio, tėve Ignotai... Ir tebūnie taip kaip turi būti.
- Tebūnie taip... – atsakiau šventikui, nors nė velnio nieko nesupratau, kas ten ir kur gali būti. Tačiau, matyt, atspėjau ką reikia atsakyti, nes tėvas Jurgis atsakydamas linktelėjo ir plačiu mostu persižegnojo.
Bonifacas mūsų jau laukė šalia požeminio šulinio. Įteikė porą krepšių su valgiu, ryšulį deglų ir skiltuvą. Sausai, tačiau detaliai paaiškino kur ir kaip keliauti ir vieną po kito nuleido į šulinio dugną. Kaip kokius kibirus.
- Ta-aip, taip aš dar nuo persekiotojų nesislapsčiau... – sumurmėjau mojuodamas deglu, kad šis geriau įsidegtų.
- O kaip gi buvo, monsinjore? – pasmalsavo Klausas dėdamasis krepšius.
- Įvairiai, brolau, įvairiai...
- Monsinjore, baisu, kaip smalsu!
- Smalsumas tai yda, berniuk mano.
- Yda ne nuodėmė, monsinjore, - visai taikliai pareiškė vaikinas. – Ir vis dėl to?
- Pavyzdžiui, skrynioje.
- Kaip tai? – berniukas išsprogino nuostabos pilnas akis. – Senjore, maldauju, papasakokite!
- Na, klausyk... buvo kartą toks nutikimas, kai į mane įsimylėjo kunigaikštienė. Ar princesė? Ne, viskas kartu – ji buvo ir princesė ir kunigaikštienė ir dar, be viso to, turėjo labai galingą brolį valdovą. Jos vardo minėti negaliu, pats supranti – meilės pergalėmis tikras kavalierius nesipuikuoja... Na, žodžiu, ji ne iš kart įsimylėjo. Prieš tai man dvikovoje teko nudėti vieną kavalierių – jos gerbėją, o damuazo Loganas nudobė du to kavalieriaus eskudero. Paeiliui, aišku. O štai po to...
Paplepėti naudinga. Nors kiek atsijungti ir šiaip... kiek nejauku ir baisoka po žeme. Netgi man. Blyn, man pasirodė ar iš ties kažkoks šešėlis slystelėjo?..
Katakombos buvo itin senos – panašu, kad jas iškirto dar krikščionybės aušroje, o gal net ir anksčiau. Taip, kad šios sienos matė daug įdomaus. Nuspėti nesunku: visų jų istorija ganėtinai panaši. Iš pradžių kirto akmenis, o po to krikščionys čia ardo prieglaudą nuo stabmeldžių persekiojimo. Po to viskas apsivertė ir jau jose slėpėsi bedieviai, nes krikščionys juos vaikėsi norėdami sugrąžinti skolą. Na, o po penkių šimtų metų čia slėpsis kokie nors prancūzų pasipriešinimo kovotojai. Nors koks ten pasipriešinimas? Prancūziokai kažkaip ypatingai ir nesipriešino...

- Monsinjore! – pasibaidęs Klausas nuo skeleto, kuris sau ramiausiai sėdėjo prie sienos. Apatinis žandikaulis buvo beveik nukritęs ir susidarė įspūdis, jog jis pašiepiamai šypsosi.  Na-a, taip...
- Bijoti reikia ne mirusiųjų, mano drauge, – bato galiuku  pakrapščiau smėlį ir pakėliau nukalkėjusį pailgą daiktą. – Bijoti reikia gyvųjų. Kalavijas? Tikrai, kalavijas...
- Monsinjore, o gal nereikia imti jo daiktų? – maldaujančiu balsu paklausė Klausas.
- Gal tu ir teisus... – nesėkmingai pabandžiau nuraukti plutą su savo durklu, o po to paguldžiau kalaviją į buvusią vietą.  – Gerai jau, eime...
Pakeliui radome dar kelių nelaimėlių likučius, o vienoje iš senovinių požeminių koplyčių visos akmenyje iškirstos nišos buvo užpildytos kaulais ir kaukolėmis. Taip netgi labai tvarkingai – kaulelis prie kaulelio, kaukolė prie kaukolės... Kam? A, kipšai ten juos žino, kokius va tokius papročius turėjo senieji krikščionys.
Kelis kartus, apeinant užgriuvusį kelia, teko nusukti į šoninius koridorius, bet visgi kažkaip nepasiklydome: padėjo ochra ant sienų nupiešti į strėlytes panašūs ženklai. Negalėčiau pasakyti kaip ilgai mes ėjome – rankinio laikrodžio, patys suprantate – dar niekas nesugalvojo, bet kai beliko vos pora deglų, koridorius perėjo į natūralią olą, kurios viduryje telkšojo ežerėlis.
- Štai ir atėjome, mano berniuk, - ant kranto įžiūrėjau ganėtinai didelę krūvą sausuolių ir nupėdinau link jų.
- E-e... monsinjore, mums teks nerti? – Klausas baikščiai batu palietė vandenį.
- Tikiuosi, kad neprireiks, nes per atoslūgį vandens turėtų nebelikti.
- Šlovė Skaisčiajai Mergelei...
- Amen. Duok krepšius, patikrinsim ko ten mums vienuoliai pridėjo: aš kažko ne juokais išalkau. Na nestovėk kaip stulpas: kurk laužą, deglų ko gero ir taip mums dar prireiks.
Šventieji broliai nepagailėjo. Gausiai duonos, sūrio ir rūkyto kumpio. Netgi vynmaišis su geru vynu įdėtas. Tad alkaniems sėdėti mums nereikės. Pavalgius Klausas užsnūdo ant smėlio, o aš lazda sklaidydamas nuodėgulius, kurie su kiekvienu prisilietimu sužaižaruodavo rubinais, susimąsčiau.
Kas toliau? Toliau – prakeiktas išgama de Goržija. Kaip jis atsisveikins su šiuo pasauliu – aš dar nežinau, bet iš pradžių norėtųsi pažvelgti jam į akis. Po to bastardas turėtų apsiraminti. Bent jau man taip atrodo. Jo likutinės atminties draiskalai manęs itin nejaudino, bet visgi bus geriau, jei tapsiu savimi. Nors kažin – pačiu savimi aš jau niekada nebebūsiu. Pavyzdžiui – aš nuoširdžiai neapkenčiu voro. Ne bastardas manyje, o būtent aš. Nors Liudvikas, asmeniškai Aleksandrui Lemeševui nieko pikto ir nepadarė. Taip, kad aš pilnai susiliejau su Armanjako bastardu ir nieko čia nepadarysi. Gerai ar blogai? Net nenoriu apie tai galvoti., bet Vorą aš dar pasieksiu. Kada ir kaip? Nežinau, bet tas laikas būtinai ateis. Kaip ten pasakė tėvas Jurgis – tebūna tai kas turi būti? Taip, būtent taip. Tebūna tai kas nulemta...
Pala! Jei mus iš ties buvo priglaudę tamplierių pasekėjai, tai tada visi galai kaip ir susieina! Ordino magistras Žakas de mole, prieš tai kai jį sudegino, prakeikė prancūzų karalius baisiu prakeiksmu. Ir kiek pamenu, jo prakeiksmas išsipildė. Tiktai kaip? Lygtais karaliai miršta po kažkiek laiko... Taip ar ne? Ne, neprisimenu (v.p.: legendoms pasitarnavo tai, kad po magistro sudeginimo Pilypas IV ir popiežius Klemensas V po kelių mėnesių staiga mirė, o Pilypo dinastija labai greit nuėjo nuo istorinės scenos, o jo vietą užėmė Valua. Beje. Šią mintį ypač plėtojo rašytojas Mauricijus Druonas knygoje „Prakeikti karaliai“. Taip pat yra ir liudijimų, kad 1793-01-21 nukirsdinus Liudviką XVI, iš minios išėjo vienas nežinomas ar neatpažintas žmogus ir panardinęs rankas į dar šiltą karaliaus kraują pakėlė rankas ir sušuko: „Už tave Žakai de Mole atkeršyta!“. Šis momentas „sąmokslų“ mėgėjams duoda ypač didelę prielaidą, kad vis-tik tamplieriai nebuvo galutinai išžudyti, o perėjo į pogrindį ir dar ilgai gyvavo) Tačiau jau žinau: jei kardinolas mane piršo šiems šventeivoms, tai aš sutinku. Dėl vienos vienintelės priežasties – jie Prancūzijos karaliaus priešai! Nors kokie po galai tamplieriai? Blyn, gert mažiau reikia, Žanai...
Kaip užsnūdau, tai neprisimenu, bet pabudau nuo siaubingo kriokimo. Net nežinau su kuo jį galima palyginti... Įsivaizduokite garvežio švilpuką su vėplio kriokimu, kuris gausiai atskiestas vilko kauksmu. . Įsivaizdavote? O dabar pridėkite hienos kvatojimą. Štai ir gausite kažką panašaus. Šlovė Švenčiausiajai Mergelei, Bonifacas mus buvo perspėjęs, o tai kelnės būtų likusios šlapios... o gal ir dar blogiau. Na, o Klausas dar galutinai nepakirdęs tai ir iš vis šoko ežero pusėn ir jei jo nebūčiau pagavęs už kojos, tai kaip Dievą myliu – būtų pražuvęs. O tai buvo tik atoslūgis. Kad juos kur tuos fizikinius reiškinius...
Vanduo, nors ir ne iki galo, bet gana greitai nubėgo. Taip kad šaltu vandeniu apsemtiems iki pusės teko bristi. Na vienoj vietoj tai visai vos ne iki smakro, bet išsikrapštėm  ir atsidūrėme uolėtame krante. Sprendžiant iš Bonifaco žodžių, tai mes turėjome būti visai netoli savosios šebekos. Na, palygintinai netoli – per porą lygų. Tačiau pabandyk dar jas nueiti pakrantės akmenimis... o jei dar pridėti lietų, kuris vietomis virsdavo pliaupiančia liūtimi, ir vėją, tai šią kelionę malonia niekaip nepavadinsi. Ačiū Dievui, kad prieš tas maudynes susivokėme abitus nusiimti, tad dabar bent jau sausus drabužius turėjome. Sąlyginai sausus. Velniai rautų, betrūko tik plaučių uždegimą pasigauti!
Laimei lietus po truputį liovėsi ir mums pavyko pradžiovinti rūbus virš laužo. Gana greitai išlindome į palygintinai lygų pliažą. Geras pasiekimas: alpinistas iš manęs ne koks, na ir batai jau panašesni į sandalus. Tačiau judėjome jau nepalygintinai greičiau ir pusiaudienį lygtais pasiekėme vietą, kur mūsų turėjo laukti barkasas. Lygtais...
- Na ir kur gi jie? – užsikabarojau ant uolos ir pabandžiau pamatyti valtį. – Ar čia ta vieta, Sančo?
- Lyg ir ta, monsinjore... – su abejonių gaida balse pasukiojo galvą Klausas. – O gal ir ne ta. Čia viskas vienoda. Ir šebekos nesimato.
- Vienoda, kad juos kur velniai nujotų!!! – jausmingai keiktelėjau ir nušokęs nuo akmens mostelėjau: - žingsniuojam toliau. Panašu, kad štai tas uolas aš jau matęs...
- Monsinjore!!! – čiuptelėjo už mano rankovės Klausas. – Žiūrėkite!
- To dar betrūko!.. – už kokių poros šimtų žingsnių pamačiau keturis ginkluotus raitelius. Jie judėjo link mūsų.
- Apsiaustai balti...
- Matau, einam į jūrą – pabandysim pasiekti štai ten tą uolą. Na, lipk greičiau, o tai mus pastebės...
- Dieve...
Bristi šaltame vandenyje apsemtam iki kaklo – dar tas malonumas. Ypač, kai kojos grimzta į dumblą, o prakeikti dumbliai, tarsi aštuonkojo čiuptuvai, stengiasi sukaustyti judesius. Bet jei norėsi gyventi, dar ir ne tą ištversi – kitos išeities neturėjome. Lygiame pliaže prieš kavaleristus... Net nepavargs kaip sutryps. Netgi jei tai paprasčiausias patrulis. Sulaikys ir išsiaiškins visas aplinkybes, o toliau viskas netgi labai prognozuojama. Kur gi tie prakeikti šikniai iš šebekos?! Grįšiu, nuplaksiu niekšus. Čia jų ponas kipšus kibirais kabina, o jie ten sau ilsisi. Kas per...
- Monsinjore!!! – Klausas sukrenkštęs išspjovė vandenį ir parodė ranka jūros pusėn.
- Po galais!!! – pagaliau ir aš pamačiau ant bangų siūbuojančią šebeką.
Nuo jos kaip tik leido barkasą. O kur gi jie anksčiau buvo? Taip, kas per prakeikimas? Kol laiviūkštis pasieks krantą, prabėgs ne mažiau kaip pora valandų, o prakeikti raiteliai vis arčiau ir arčiau... Ką?! Dieve maloningas!!! Juk prasideda potvynis!!!





2017 m. birželio 16 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXI skyrius. 2017-06-16



XXI skyrius

 

- Du, du liardai! – niekingas nakvynės namų „Normandijos Rožė“ šeimininkas Lomberas karingai ištiesino savo ūsus ir ryžtingai ištiesė delną. – Arba tempkite savo dvėselieną patys. O jei jį paliksite, aš teiksiu skundą.

- Jis nudvėse tavo arklidėse, tau ir tvarkytis! – nepaklusniai pareiškė Klausas ir taip pat karingai kumščiais įsirėmė į šonus.

- Kad tik ne! – šeimininkas piktai kurpe spirtelėjo nudvėsusiam kastratui. – Mokėkite, kitaip...

Derybose nedalyvavau, o stovėjau greta ir ne itin įkyriai vijau nuo savęs mintį kaip geriau papjauti šunsnukį šeimininką. Šis šūdžius įsirėmė ragais į sieną ir nenori mūsų išleisti iš šių nakvynės namų, kol nepasiimsim vargšo kastrato dvėselienos. Gal iš tikro jį papjaut ar ką? Bet tada teks Anapilin išsiųsti ir du jo petingus darbininkus, kurie stovėjo arklidžių tarpuvartėje. Galima, aišku, ir užmokėti, bet tada beliks tik variokėliai, kurių net papietauti neužteks. Na, o užsiūtus dukatus išimti – tai ilgas darbas, o po to dar reikės ir juos iškeisti nesukeliant įtarimo. Mano dabartiniam vaidmeniui, tai gigantiška suma. Ta-aip, tiesiog ant plikos vietos išdygo kvaila užduotėlė mano galvelei...

- O gal tai tu jį numarinai? – Klausas, šachmatiniais terminais tariant, pastūmė bokštą. – Vakar tai jis buvo kuo sveikiausias.

- Dar to betrūko... – šeimininkas kiek apsitvardė. – Visi matė kaip jis...

- O gal tu kerėtojas? – pertraukė jį Klausas ir žengtelėjęs žingsnį, įbedė pirštą šeimininkui į krūtinę. Ko sveikas arklys nei iš šio nei iš to ėmė  ir nudvėsė? Reikia išsiaiškinti...

- Tu, šitą, tyliau... – Lomberas baikščiai apsižiūrėjo aplinkui. – už tokius kaltinimus  ir atsakyti galima...

- O ko man bijoti? – pakėlė balsą Klausas. Tegu visi žino, kad pas maestro Lomberą nė iš šio nė iš to arkliukai arklidėse gaišta. Na, kur čia prevas? (v.p.: lot.: praepositus. Nuo  XV a. Prancūzijoje tai pirmosios instancijos teisėjas) Žmonės!..


- Ei-ei... – šinkorius maldaujančiai sudėjo rankas. – Nereikia teisėjo...

- Tada mokėk už nekaltai nugaišusį destrierį! (v.p.: Vakarų Europoje, riterio kovos žirgas. Smulkiau Armanjakas -1 ir Armanjakas – 2) – Klausas nutaisė įžūlų snukį ir ištiesė ištiestą delną. – Duokš čionai du liardus!

Stebėdamasis savo eskudero įžūlumu, vos balsu nenusikvatojau.

- Destrierį?! Dievo pabijok! – šeimininkas žengė žingsnį atgal ir užkliuvęs už gaišenos, nuleido savo subinę ant šieno kupetos. – Gal geriau susitarkim geruoju. Aš tau denje ir pats gaišeną sutvarkysiu.

- Na jau ne. – Klausas papurtė galvą. – Bet tik jau to: duok liardą ir išsiskiriam.

- Kad tau ant kaktos ragas išaugtų... – pusbalsiu nusikeikė Lomberas ir iš prie diržo prisegto kapšo išžvejojo sidabrinę monetėlę. – Laikyk, nenaudėli...

- Tai jau kitas reikalas... –vaikinukas, tikrindamas monetos tikrumą, pabandė ją dantimis ir tuoj pat paslėpė už žando. – Viskas ką ir reikėjo įrodyti. Na ką, pone? Keliaujam?

Aš tylomis peržengiau per ištiestas liūdnojo šeimininko kojas ir nukeliavau link išėjimo. Vesdamas melancholiškai žiaumojantį asiliuką, paskui mane nusekė ir Klausas.

- Šaunuolis, vienok! – paplekšnojau ginklanešiui per petį. – Puikiais susitvarkei. Net nesitikėjau.

- Taigi, aš ir pats nesitikėjau... – vaikis susirūpinęs pakraipė galvą. Netgi kažkiek ir patikti pradėjo. Panašu, kad veidmainystė – visai įdomu...

- Įdomu... – pabandžiau susiorientuoti. – Na ir kur traukti?

Ot tai keiktas ir prakeiktas miestas! Maža to, kad purvinas ir smirdantis, kaip kokia kloaka, tai dar ir painus, kaip koks Minoso labirintas. Net neįsivaizduoju kaip tokiame šūde galėjo nufilmuoti tokį nuostabų filmą, kaip „Šerbūro lietsargiai“... Nors čia aš apie ką? Visa tai bus tik po kokių penkių šimtų metų. Bet vis tiek šlykštus miesteliūkštis. Net viduramžių masteliu. Kad jį kur...

- Stok! – Klausas pagavo už rankogalio kažkokį pro šalį bėgantį vaikiščią. – Kur pas jus ginklininkų krautuvėlės?

- Kairėn, tiesiai, dešinėn, kairėn... – žvaliai sububnyjo vaikinukas ir išrovęs rankovę greit susimaišė su minia.

- Kairėn, dešinėn... – liūdnai sumurmėjau ir pasukiojau galvą. – Štai gi...

Bet kokiame viduramžiškame miesteliūkštyje ganėtinai paprasta – centre, beveik visada, bažnyčia. Kur bažnyčia, tam ir varpinė, kurią galima matyti iš visų pusių. Na, o mes stovime gatvėje, kurią spaudė namai iš visų pusių. Namai buvo vieno, dviejų ir net keturių aukštų. Jie kybojo virš gatvelės ir dengė visą apžvalgą. Ne tik, kad varpinės, o ir dangaus per visokius priestatus beveik nesimato. Liaudis nori gyventi mieste, nes čia gerokai saugiau. Tačiau pats miestas ne guminis – jį riboja miesto sienos, kurios ir teikia tą taip trokštamą saugumą. Štai ir stiepiasi namai į viršų su visokiais keistais antstatais. Architektai, blyn, prakeikti...

Teko kiek paklaidžioti, bet vis tik pasiekėme turgaus aikštę. Pasistumdėme joje ir net pasižiūrėjome sekmadieninį bausmių vykdymą, kur aš nieko naujo nemačiau. Keturis vyrus be kažkokių įmantrybių paprasčiausiai pakorė, o aikštėje riksmo buvo tiek, kad net negalėjai suprasti kuom jie buvo prasikaltę. Na ir velniai nematė – ne taip jau ir įdomu. Karia – reiškia, kad yra už ką. Savivaliavimų, aišku, pasitaiko, bet kaip man atrodo, tai gerokai mažiau, nei ateityje. Sąlyginai, aišku. Ir tas neliečia senjorų. Jie savo valdose valdo taip kaip patys nori. Nors ir jiems apynasrius suranda. Kartais...


Mums reikalinga ginklakalio krautuvėlė visai netoli nuo centrinės aikštės. Ji buvo įsikūrusi gerame akmeniniame triaukščiame name su švininės skardos stogu. Aišku, kad buvo ir iškaba. Menininkas visai realistiškai išraižė krūvą duriamųjų ir kertamųjų ginklų, kuriuos įrėmino įmantriame ornamente. Ginklininko krautuvėlė taipogi skambėjo įmantriai: „Normandijos ginklai“. Ta-aip... vietiniai komersantai apsėsti kažkokios manijos.

- Atėjom... – Klausas lengviau atsiduso ir spyrė asilui, kuris ištiesė snukį link žalumynų pardavėjo vežimėlio.

- Atėjom... – sutikau ir paėmiau į rankas prie durų kabantį medinį plaktuką. – Tu lauk čia. Aš greitai.

Krautuvėlė kažkokia keista. Sekmadienis, lauke pats prekybos įkarštis, o ji uždaryta. Nors ką gali žinoti, gal pelnus skaičiuoja ir perskaičiuoja.

Įėjau ir stengdamasis priprasti prie prieblandos, porą kartų mirktelėjau ir pamatęs į mane nukreiptas alebardas, sustingau iš nuostabos. Jas laikė augaloti vyrai su  miesto herbais ant apsiautų. Keturi. Ir dar porelė vyruku su juodais aprėdais. Tačiau šie ginklais nebarškina, o tik stebi. Meistro Deliverio, pas kurį aš atkeliavau, nesimatė. Na-taip... atvažiavom...

- Malonėkite pasiaiškinti! – aš iš kart suraukiau antakius ir uždėjau ranką ant kalavijo rankenos. – Ką visa tai reiškia?

- Vykdomas karališkasis teisingumas! Oriai pareiškė vienas iš juodai apsirengusiųjų. – Malonėkite prisistatyti.

Kiek padvejojau su savo atsakymu, nes vienas iš sargybinių tuo pat metu vidun įstūmė Klausą. Ir tą sučiupo! Ot tai įklimpome...

- Pradžiai pats pasakyk savo vardą ir titulą! – įžūliai pareiškiau. – Kitaip man nedera čia prieš prasčiokus aušint burnos.

- Tai... aš... mes... – įsižeidusiu žmogaus balsu sumurmėjo storulis. – Aš - ponas Giganas. Šerbūro teisėjo Koliano de Liumjero pirmasis padėjėjas

- Aš – don Kichotas Lamačientis! Kilnusis idalgo iš La Mančės! Su manimi mano ištikimasis tarnas Sančo Pansa. Ko jūs dar pageidausite? – suvaidinau lengvą nikstelėjimą ir apsidairiau mąstydamas kaip iš šio „svetingo“ namo kuo greičiau ir paprasčiau išsinešdinus.

Nėra jokių abejonių, kad konspiracinis namas pražuvo, gėlytės nuvyto, o šeimininkas suimtas ir dabar visus, kas tik įeina  - gaudo. Taip tikrinami jo ryšiai. Prasčioką jau seniai būtų sučiupę, o su manimi taip lengvai neišdegs, nes reikės visokias subtilybes vertinti. Na ir šitas Giganas atrodo kaip kvailių kvailys. Bet, manu, ši pauzė neilgam – gi tuoj sučiups ir mane...

- Idalgo? – suabejojo storulis ir iš pagalbininko rankos paėmęs popieriaus lapą, jame skaitydamas ėmė kažką sau po nosimi murmėti: - nežinau... lyg...

- Tu drįsti abejoti mano kilme?! – įsižeidusiu balsu sumaurojau ir truputį truktelėjau kalaviją.

- Ne, ne... – greit atsiliepė storulis. – Nė kiek neabejoju. Tačiau mes esame priversti jus apieškoti, kilnusis idalgo, kaip jus ten...

Ką? Apieškoti? Aš pateiksiu skundą dievobaimingajam valdovui Liudvikui!!! Kaip jūs drįstate!!! – suvapėjau ir žengtelėjau link rudaplaukio.

- Taip! Mes pateiksime skundą! – supratęs mano ketinimus, pritarė Klausas. O gal tik dėl kompanijos...

Storulis susiraukė ir jau nuleidusiems alebardas sargybiniams ištarė:

- Čiupkit...

Ko tai aš per anksti ėmiau priešgyniauti. Kirstis su sargyba – ne pati geriausia išeitis. Galima, bet tik kraštutiniu atveju, o kol kas reikia kiek atsitraukti.

- Na, nebent... – nustačiau kiek minkštesnę mimiką. – aš sutikčiau...

- Palaukit... – valdininkas sustabdė sargybą.

- Jums, kaip pareigūnui, kaip žmogui, kuris užima aukštas pareigas... – mandagiai nusilenkiau, - dar galėčiau leisti, bet tik vienumoje ir be prasčiokų dalyvavimo.

- Na... – storulis patenkintas pasipūtė. – aš, aišku, jums galiu suteikti tokią paslaugą, bet kratoje dalyvaus mano padėjėjas. Nepergyvenkite, jis taip pat pareigūnas. Sekite paskui mane...

Mes laiptais pasikėlėme į antrą aukštą  ir nuėjome į nedidelį kambarėlį, kuris kažkada, matomai, buvo šeimininko kabinetu. Prieš pat duris aš sustingau.

- Kas dar? – sunerimo valdininkas.

- Ne, nieko, maestro Giganai... – dar kartą nusilenkiau storuliui. – Aš tik įsakysiu mano tarnui atnešti mūsų mantą. Jei jau krata, tai jau pilna. Noriu, kad visi įtarimai būtų išsklaidyti. Sančo, niekše! Staigiai nešk čionai daiktus! Greit, tu tingus gyvulį!!!

- Taip, mantą būtinai... – nusiramino storulis. – Jei turite su savimi kokių nors laiškų...

Baigti sakinio jis nespėjo, nes Klausas įlėkė į kambarį, o jam įlekiant, tuo pačiu momentu, smogiau maestro Giganui į smilkinį durklo bumbulu ir persukęs ašmenis, dūriau į saulės mazgą valdininko pagalbininkui – laibam ūsuočiui.

- Duris!.. Uždaryk duris!.. – sušnypščiau Klausui ir prilaikiau Gigano kūną. – mikliai!..

U-u-ups... lyg ir pasisekė. Manęs apieškoti -  na niekaip negalima – bato aute laiškas įsiūtas, kurį ko gero ir medžioja.  Ką gi dabar?

Durys galingos – tokią tik su taranu išmuši, nes ir skląstis labai jau nebloga. Kambarėlis mažas, kuklus, bet baldai brangūs... Velnias, o langelio tai nėra!!! Kad juos kur nelabieji rautų!!!

Apsisukau kabinete, pralėkiau... Velnias! Velnias! Velnias!.. Nors ir suveikėm tyliai, bet vėliau ar anksčiau pasiges, o mes kaip kameroje. Sieną laužti, ar ką?

- Monsinjore, lygtais čia... – Klausas nurovė šalin gobeleną.

Už gobeleno buvo nedidelės durelės. Atidarytos!!! Nagi tikras auksas, o ne vaikis... Mintyse likau nustebintas staiga atsivėrusiais savojo eskudero talentais ir ryžtingai papurčiau maestro Giganą, o po to, kad greičiau atsipeikėtų, skėliau antausį.

- Ko ieškote? – sušnabždėjau į apdujusį ir prakaituojantį snukį. – Greit kalbėk, kalės vaike, arba...

- K... u... kurjerio... – sumarmaliavo valdininkas ir su laukiniu išgąsiu sužiuro į durklo smaigalį. – N-n-ne-ne-reikia...


- Reikia, gražuoli, reikia... – durklas su lengvu treškėjimu įsmigo į storulio akiduobę. – Dingstam, Sančo, dingstam...

Iš kabineto atsidūrėme šeimininko miegamajame, kuris buvo nusiaubtas po vykusios kratos.  Bet ne tai svarbiausia: svarbiausia, kad miegamajame buvo liukas į palėpę.

Už sienos pasigirdo triukšmas ir dundėjimas – jau laužėsi į kabineto duris. Velnias, greit susivokė... Vos nesusimušę galvų į balkius, išsiropštėme ant stogo, o nuo jo, stengdamiesi nepatraukti dėmesio, perlipom ant kito. Po to dar ant kito. Namai stovėjo taip tankiai, kad jokių sunkumų nebuvo.

- Kur toliau? – Klausas klausiamai pasižiūrėjo į mane.  – Link miesto vartų?

- Kur spoksai, kvaiša?.. – parodžiau kumštį jaunutei strazdanotai mergaičiukei, kuri į mus įsispoksojo pro palėpės langelį, ir pasisukau į vaikiną. – Prie vartų? Ne, ten negalima... Varom žemyn, čia mus visas miestas mato...

Mergaičiukė pamačiusi mano kumštį sustingo porai sekundžių, o po to ėmė spiegti kaip pjaunama. Ot, mažametė rakštis! Net langelį atvėrė, kad visi girdėtų. Na ir iš kur mums tokios negandos? Varom, varom...

Iš kart nusikabaroti nepavyko – blyn pristatė, velniai rautų, visokių dangoraižių – tad teko perlipti ant kito namo. Deja, jokių vežimų su šieno kupetomis, kaip kad rodo kinuose, apačioje nesimatė, tad su noru paprasčiausiai imti ir nušokti, teko atsisveikinti. Ačiū dievui, kad jau šiais laikais prie namų  buvo tvirtinami lietvamzdžiai. Na ir kur gi tas velnio vamzdis?

Tuo tarpu mieste kilo nemenkas triukšmas ir sumaištis. Iš  visų pusių aidėjo švilpimai, o per gatvę link miesto sienos nubėgo būrelis miesto karių. Na-a, taip... per vartus – tikrai neišeisim. Visai ne idiotai – seniai jau juos uždarė. Mūsų snukius sargybiniai matė, tad jiems tik liko iššukuoti miestą. Niekas svetimųjų neslėps: ne tie laikai. Vietiniams visi svetimi – tai priešai.  Jei patys neįduos, tai valdžiai įskųs kaip mieli... Ir širdies vedini, ir už varioką...

Ką gi daryti? Amen! Kad aš dar kada nors sutikčiau su tokiomis avantiūromis... Na niekada! Iš širdies sakau – kariauti daug paprasčiau...

- Žiūrėkite, vagys!!!  - pasigirdo kažkieno labai pažystamas balsas. – Aš iš kart įtariau jog tai nenaudėliai!

Aš atsargiai žvilgtelėjau per atbrailą ir pamačiau prakeiktą „Normandijos Rožės“ šeimininką. Trenktas storulis baksnojo pirštu mūsų pusėn ir net pasišokčiodamas rėkė kaip koks sužeistas paršas. Tad neverta stebėtis, jog iš kart po jo šauksmų beveik akimirksniu sugriaudėjo daugiabalsis choras:

- Laikykit vagį!!!

- Kad tave kur šikantį sutrauktų!.. – draskydamas rankas nučiuožiau žemyn ir sulaukęs Klauso mečiausi į tamsų skersgatvį. – velniai žino kas...

Prabėgome skersgatviu, kelis kartus pasukome ir atsirėmėme į kaustytą tvorą. Paskui girdėjome lekiančius gaudytojus, tad teko lipti...

- Bažnyčia? Klausas parodė pirštu lygią eilę antkapių, o po to į sieną su gotiškais ornamentais.

- Ta pati... – pačiupau jo rankovę ir timptelėjau vaikiną už medžio. – Slėpkis gi...

Panašu, kad galas... Rėkauja vis arčiau ir arčiau ir jau atrodo, kad triukšmas sklinda iš visų pusių. Supa, nelabieji. Vėliau ar anksčiau mus suras ir suplėšys į gabalus. Minia – nevaldoma kalė. Na, o jei nesuplėšys, tai atiduos sargybai. Bet nuo to bus nė kiek nelengviau. Veikiau – atvirkščiai. Kaip ten sako – gyvieji pavydės mirusiesiems? Štai taip, tai bus kaip tik apie mus. Blyn...

- Kuo galiu pasitarnauti?

Aš pasisukau ir pamačiau aukštą ir liekną šventiką su šilkiniu abitu. Ganėtinai jauną, protingų akių ir malonių bei taisyklingų bruožų vyrą. Ant galvos matėsi juoda kepuraitė, kuri, tarsi vainiku, buvo apsupta juodų garbanų. Šventikas įdėmiai į mus žiūrėjo ir, panašu, kad išsigąsti net nesiruošė. Netgi atvirkščiai – atrodė ganėtinai karingai nusiteikęs. Toks ir pats gali pulti ir bandyti mus suimti. O-ch tie viduramžiški bažnytininkai – ko tik nori gali iš jų laukti.

Viskas... Dabar tai jau tikrai galas. Prieš šventiką tai jau rankos nekelsiu... Nuodėmė... Ką jau ką, bet ne šventiką. Ir dar šventoriaus teritorijoje. Galima taip išsiterlioti, kad per amžius nenusiprausi. Jos Karolis su jokiu kardinolu de Burgonu nepadės... kardinolas... kardinolas? Kardinolas!

Tiesiog instinktyviai žengtelėjau ir parodžiau šventikui rožančių, kuris kabėjo ant dešinio riešo. Tylomis parodžiau ir laukdamas reakcijos sustingau. Kuo tik velnias nejuokauja – gal kas ir išdegs: juolab, kad jokios kitos išeities neturime... Šventikas prisilietė prie rožančiaus, pasukiojo tarp pirštų vieną iš karoliukų, o po to staigiai pasisuko ir parodęs mums mažas dureles bažnyčios sienoje, mestelėjo:

- Sekite mane, mano broliai...