2017 m. rugsėjo 1 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXXII skyrius. 2017-09-01



XXXII skyrius.


- Na ką?

- Viskas iki paskutinio pataro... – patenkintas sušniurkštė Tukas. – Pinigėliai jau po užraktu, užplombuoti ir sargybą pastačiau.

- Gražuoliukas. Varyk pas savus...

Pala... kažkokia labai jau kažką primenanti scena. A-a-a!!! Kad tave kur, po galais! Taigi prie Neiso! Ten kaip tik prieš pat mūšį taip pat atlyginimus išmokėjo. Tik tada aš dar buvau ne baronas van Gutenas, o tik sėkmės kareivukas, kurio vardas – ševalje de Driuonas. Na ir Tukas dar junkerio titulu pasidabinęs nebuvo. Na-a taip... Kiek daug laiko nuo to momento prabėgo. Reikia gi... Na ne, kai išeisiu į poilsį - būtinai parašysiu memuarus. Na ir kaipgi juos pavadinti? „Šauniojo papuolėlio nuotykiai“? Ne, lėkšta ir banalu. „Armanjako šalis“? Ko gero taip pat ne. Kol kas aš neturiu jokios šalies. Ir kažin ar turėsiu.  Nors, ko gero – užbėgti už akių neverta – dar ne vakaras. „Bastardas“? Va! Taip ir pavadinsiu. Arba?..

Tek jau to. Neverta skubėti. Iki ramybės dar išgyventi reikia. Net įdomu, o kas vyksta mano gimtajame dvidešimt pirmame amžiuje? Ko gero... Velnias! Kažkaip nyku. Neee... kvailas mintis reikia iš galvos mesti...

Blausi optika priartino apgriautas Murteno sienas. Neblogai padirbėjo. Šiaurės vakarų bokštas šviečia kiaurymėmis, o dvejose vietose sienos visai nugriautos. Eina kalbos, kad per pastarąjį šturmą Žako Savojiečio, de Romono grafo žmonės jau kovėsi ant pačių sienų. Tačiau nepavyko. Miesto įgulos komendantas Bubenbachas asmeniškai vadovavo kontratakai ir išvijo burgundus. Tačiau, mano galva, kitą kartą kažin ar jam pavyks. Jei, aišku, bus tas kitas kartas...

Trimitas suskambėjo kažkur kairiau. Iškart prisiminiau vakar nurodytą Karolio dispoziciją.

- Jei anas priešininkas sumąstys šturmuoti mus, kai mes būsime prisidengę įtvirtinimais, mes jam visai būdais žalą darysime... – balsu parodijavau kunigaikščio įsakymą ir nusivylęs net nusispjoviau.

Kad kur tave šikantį, velnias, sutrauktų! Kur gi jūs matote įtvirtinimus? Skystą palisadą, retus ežius, žemą žemės perkasą... Ir tai viskas?! Jei čia įtvirtinimai, tai aš – Orleano mergelė. Tfu, atleisk man Viešpatie! Gerai, kad nors pabūklai ten. O gal ir atsišaudys.

Kas gi šitą „Mažino liniją“ dengia? (v.p.: pranc. Ligne Maginot - Prancūzijos gynybinė linija, pastatyta Tarpukariu prie sienų su Vokietija ir Italija. Pavadinimas kilęs nuo Prancūzijos karo ministro Andre Mažino pavardės. Kartais vadinama „Alpių linija“) Midletono britai ir prakeiktų lombardų kondotjerai? (a.p. kondotjerai – iš esmės, taip dabartinės Italijos regione buvo vadinami samdinių būriai, kurie turėjo savotišką samdymo specifiką – ypač Venecijos Respublikoje. Vėliau, panašiai nuo XVI a. pirmos ar antros pusės kondotjerais buvo pradėta vadinti bet kokie samdinių būriai iš minėto regiono) A, na dar flamandai iš dešimtos kuopos. Na ir kokio velnio jų tiek mažai? Po galais...

- Kapitone... – raitas ant žemos rudos kumelės prie manęs prišuoliavo maestro Pelegrinas. – čia toks reikalas...

- Kalbėkit, maestro Rafaeli.

- Inspektavau mūsų pabūklus... – lombardas kiek susimėtė.

- Ir ką?

- Trumpiau, daugiau kaip po dešimtį šūvių nė vienas vamzdis neatlaikys, - karčiai išsisakė lombardas. – O gal ir mažiau.

- Aplaidumas? Kenkimas? Kaltus radot?

- Išsidėvėjimas... – nusiminęs atsakė mano artilerijos vadas. – Praktiškai nuo pat Neiso su jais dirbame.

- Ta-aip...

Ir jis šimtu procentų teisus. Niekuo nauju savo kuopos nepapildžiau. Apsiribojau tik lafetų ir sviedinių modernizacija. Gal be reikalo? Och kaip dabar vienaragės haubicos praverstų! Kalės vaikas... vis bijau ir nedrįstu per daug naujovių atnešti šiam pasauliui...

- Pone, leiskite pasakyti... – į kalbą įsikišo greta besipainiojantis Fenas.

- Leidžiu, - nukreipiau dėmesį į kiną.

Architektas ant kalvelės uždėjo siaubingos išvaizdos molbertą ir įsijautęs paišė miesto apgulties panoramą. Norėdami kuo labiau apsaugoti Feną, mes jį buvome praktiškai supakavę į geležį – nuo galvos iki kojų, tad dabar jis atrodė ganėtinai keistai. O jei dar prie šio vaizdo pridėti teptuką rankoje ir ilgą palašą prie diržo, tai netgi komiškai. Nors reikia pripažinti, kad „kitaicas“ visais šiais reikmenimis moka naudotis ganėtinai puikiai. Nors, be abejo – teptuku geriausiai.

- Galima ant laibgalio žiedus užvirinti. Bendrai paėmus nepadės, bet kažkiek išlošime.

- Tai kad jau viriname! – numojo ranka lombardas. – Dar auštant įsakiau kalvę kaitint. Tik bijau, kad nespėsim. Kol nuo lafetų nuimsim, kol...

- Tylos! – pertraukiau abu inžinierius, kai pamačiau kažką šmėžuojant priešais įtvirtinimus.


Bernas

- Švicai, - tyliai pasufleravo Klausas. – Su Elzaso žandarais.

- Pats matau...

Taip, tai jie. Berniečiai, fribūrgiečiai ir šviciečiai (v.p.: iš Berno, Fribūro ir Švico kantonų). Štai ir kantono vėliavos šmėžuoja. O štai čia jau šauktiniai iš Lucerno. Velniai rautų, o iš kur pas juos raitieji žandarai? Pagalba atvyko? Prasti popieriai... Nors bendru skaičiumi, konfederatų mažoka. Nejaugi išdrįs pulti?

- Maestro Rafaeli, palikt ramybėje kalvę. Varykit kaip viesulas į stovyklą ir ruoškite veglerius. Sviedinius velniop – palikite tik kartečę. Pabūklų negailėti. Išnešios – na velniop. Vykdyt!
Fribūras
Visa Burgundijos lauko artileriją, o tai pusantro šimto žiočių, dabar šiuose įtvirtinimuose, o apgulties pabūklai prie miesto sienų. O manieji šeši pabūklai šalia vadavietės – kaip strateginis rezervas vagenburgo sustiprinimui. Ten ir pagrindinės Burgundijos pajėgos. Bendrai paėmus – už pusantro kilometro nuo čia prasidedančių įvykių. Mat kunigaikštis po kelių bergždžių dienų praleistų belaukiant priešo, nusprendė savo kareivukams leisti pailsėti. Jo nuomone, pagal jo pačio sumąstytą karo veiksmų planą, šveicarai nedrįs pulti. Tokia dispozicija, po galais! Julijus Cezaris visame gražume, kalės vaikas...


Staiga ausų būgnelius suspaudė griausmas, o pabūklų liniją apgaubė tamsiai pilkas dūmas. Pagaliau pabūklai atidengė ugnį.



Švicas
Pirmąsias šveicarų eiles išvagojo. Rikiuotė susispaudė ir užpildžiusi tarpus žygiavo toliau. Dar viena salvė – žingsniuojantys sutingo. Na, mieli draugai – tai jus štai taip. Ko tai aš be reikalo pergyvenau. Be jokios abejonės – šveicarai geriausi pėstininkai visoje Europoje, bet jų mažoka, kad galėtų persiristi per pusantro šimto pabūklų poziciją. Karolis kažkokia tai prasme, vis tik, buvo teisus. Gerai, užteks šiuo cirku gėrėtis – laikas ir į vadavietę...

- Klausai, Fenai, dvyniai – paskui mane... – spustelėjau pentinais Rodeną ir nušuoliavau į stovyklą.


Ten, ko gero, jau formuojamos batalijos, kurios turės pereiti į kontrpuolimą. Reikia kažkaip prisiderinti ir suspėti atsilaužti truputėlį bendros šlovės.

Priešais mus pasirodė žandarų būrys. O, kaip išsipustė gaideliai. Šarvai blizga, galingi arkliai darniai kanopomis dunksi į žemę, vėliavėlės ir plunksnos plevėsuoja. Tai avangardas. Paskui juos pajudės ir kiti. Susitelks į geležinę lavą ir kaip plieninis plūgas pereis per forchuto likučius.

Tačiau siaubingai mano nuostabai, stovykloje radau visišką netvarką. Daliniai pušinėjo savo teritorijose ir, panašu, kad, visai nesiruošia niekus žygiuoti. Kitų žandarų žirgus tik dabar pradėjo balnoti. Nieko nesuprantu. Prijojau prie savo senojo pažystamo ir tiesiog smalsumo dėlei, pasiteiravau:


- Sere Džonai, kas per pokštai? Šiaip tai jau mus atakuoja...

Midletonas nespėjo atsakyti. Į stovyklą įlėkė jo leitenantas, tas pats Edvardas Bošanas, dešimtasis Vusterio grafo sūnus, ir savo arklį sustabdė šalia Karolio, kuris apie kažką gyvai kalbėjosi su savo bendražygiais. Nulėkė nuo balno ir suklupo ant vieno kelio priešais kunigaikštį.

- Sere! Jūsų šviesybe! Drįstu pranešti, kad priešas prie įtvirtinimų žygiavo trimis falangomis. Tačiau atmuštas ir su didžiais nuostoliais atsitraukė ir dingo iš akiračio...

Ką jam atsakė Karolis – negirdėjau, nes dvariškiai džiaugsmingai ėmė rėkauti.  Pamačiau tik, kad kunigaikštis pakėlė jaunąjį britą nuo kelio ir tris kart apkabino.

Aišku... Jei šveicarai turi tik šias pajėgas, tai šiandieną jokių darbų nebus. Žodžiu, eisiu geriau aš reikalus tvarkyti. Vis tik stovyklos komendantas, o šiaip kažkas...

- Luidži, Pjetro...

- Taip, monsinjore.

- Mikliai dumiat prie įtvirtinimų. Pasirinkit kur arčiau kokią kalvą ir stebėkite padėtį. Apie visus pokyčius nedelsiant pranešti.  Jei kas rimto, tai abu nedelsiant grįžtat. Vykdyt.

- Monsinjore...

- Jūs dar čia?

- O žiūroną?..

Na-a taip... žiūronas bernams tai kažkoks fetišas. Mažieji tiesiog trokšte trokšta progreso.

- Laikykit. Jei pamesit, šiknon ją jums sugrūsiu!

- Nebus ką kišti, monsinjore, jei pamesim, - Luidži nuolankiai palenkė galvą, o Pjetro net pridengė burną kumščiu, kad neprunkšteltų ir juoko.

- Škic!..

Išsiunčiau dvynius, o pats nupėdinau žiūrėti vagenburgo. Čia pat aptikau, kad vežimai kai kur nesujungti grandinėmis ir įsakiau išplakti kaltuosius. O po to dar kartą, kad statinių tvora per reta. O po to įsakiau pagilinti griovį, nes ne griovys, o kažkokia vagelė... Atsipalaidavo tinginiai. Na nieko, jūs tuoj pas mane ir žolę išmoksite dažyti...

Tuo pačiu pakėliau ant kojų savuosius ir išvariau į pozicijas. Nieko, lietutis tik purkšnoja, tad neištirps. Veglerius (v.p.: prancūziška transkripcija - praktiškai serpentinų ir falkonetų sinonimas) ir serpentinas taip pat perridenom į tą pusę, kur greičiausiai galėtų pasirodyti šveicarai. Na, o po viskam, ilgai liežuvį aušinau su Žoržu de Roziumbo ir išsireikalavau papildomai pusantro šimto lankininkų stovyklos pridengimui.

- Žanai, jūs šiandieną perteklinai nervingas, - prie manęs prisiartino de Romono grafas. Ganėtinai jaunas vyras su kilmingai stambia marmūze. Reikia pastebėti, kad tai buvo ganėtinai impulsyvi asmenybė, bet mudu kažkaip sutarėme ir ganėtinai draugiškai bendravome. Beje, neblogas kovotojas – moka ne tik kalaviju mosikuoti, bet turi nuovokos ir taktikoje. Na, o su šveicarais jis turi ypatingų sąskaitų: savo laiku, kalnų ožkaganiai atsiriekė vos ne visas jo valdas.

- Gal būt, Žakai. Tačiau patys žinote – kareiviokus reikia muštruoti ir dresiruot kaip skalikus, o tai jie jau bus ne kariai, o miestelėniški niekšai.

- Tikra tiesa!... – grafas patenkintas nusikvatojo ir patarė: - jūs dar pakarkite kokią porelę, kad būtų pavyzdys likusiems. Patikėkit – veikia be priekaištų.

- Taip ir padarysiu. Jūs kur traukiate?

- Link savo korpuso.

- O kur stovite?

- Dengiame stovyklą nuo miesto pusės. O šiaip jau ruošiamės šturmui.

- Laimingai, Žakai. Paspardykite ten juos.

- Būtinai...

Na ir kaip tai pavadinti? Laikyti keturių tūkstančių korpusą antraeiliame plane, bijant kad miestelėnai sugalvos antpuolį... Taigi Murtene galinčių kovoti ne daugiau kaip pusantro tūkstančio. Arba aš kvailys, arba Karolis iš ties aiškiaregis. Na ir velniop, nėra ko čia galvos sukti. Eisiu aš geriau pietauti...

- Na ir kuo maitinsite savo tėvą-vadą?

Lidija akimirksniu išsitiesė kaip kareivis ir išpyškino:

- Pone kapitone, pietums šiandieną buljonas iš įdarytų balandžių ir žąsies paštetas. O taip pat marinuotas ungurys...

- Įpilk man geriau...- nutraukiau ir nusimečiau perpetinę juostą.

- O štai ponia Matilda sakė... – mergaičiukė sugalvojo prieštarauti, bet greit nuo mano žvilgsnio užsičiaupė ir atkišusi šosais aptemtą užpakaliuką, įlindo į spintelę.

Nesusilaikiau ir priėjęs perbraukiau ranka per tamprų pasturgalį. O po to dar koletu aptemptą krūtinę...

- Pone... – gašliai atsiliepė Lidija ir pati priglaudė užpakaliuką prie manęs, bet čia pat pajutusi šarvuoto sijono metalą aiktelėjusi atsitraukė.

Nepatenkintas krenkštelėjau ir atsitraukiau. Na taip, nieko neišeis. Vien tik išsinerti iš šių apkaustų užtruks ne mažiau pusvalandžio. Teks susitelkti tik ties pietumis.

Bet nepavyko. Į palapinę įsibrovė džiūgaujantis Loganas ir jau nuo slenksčio suriko, kad kunigaikštis susiruošė jį pašventinti į riterius ir pas jį jau atvyko persevanai. Mano dalyvavimas – privalomas.

Ot gi... Kita vertus žinia ne iš blogųjų. Aš ir pats galiu škotą bet kuriuo mementu įšventinti, bet tai ne tas pats. Valdovo įšventinimas gerokai prestižiškesnis. Laikosi Le Granje savojo žodžio. Dabar beliko tik tą barabasą nudurti ir reikalas baigtas.

Tačiau nespėjau išeiti iš palapinės, kai šalimais sustabdė savo arklius dvyniai...

- Puola!!!

- Daug!!!

- Vien tik raitelių ne mažiau dviejų tūkstančių!!!

- Trys falangos!!!

- Kiek? – aš vos neaiktelėjau iš nuostabos. – Iš kur pas juos tiek kavalerijos?

- Lucernas! Bernas! Ciurichas! Švisas! Lotaringija! Elzasas! Matėme pačio Rene vėliavą!

Tarsi patvirtindamas dvynių žodžius, nuo tos pusės, kur buvo pabūklų pozicijos ir įtvirtinimai, ataidėjo pabūklų griausmas ir rankinių kulevrinų tarškėjimas.

Kad juos kur šikančius sutrauktų – juk ten stovi tik du tūkstančiai pėstininkų, neįskaitant pabūklų įgulų ir šimtinė žandarų!!! Amen. Reikia...

- Snukius užčiaupt! Čiumpat Lidiją ir velniop iš stovyklos! Laukiate manęs iki rytojaus vakaro šalia Milzenkircheno. Jeigu kas, bandote nusigauti iki Nansio, o iš ten namo. Peteri! Peteri, kad tave kur!!!

Į palapinę įlėkė pasimetęs van Risas.

- Taip, jūsų mylista?

- Imi Feną, Askensą – ir su šiais trijais ten pat. Iždą prigriebk. Vyriausioju būsi... Loganai – varai į kuopą ruoštis mūšiui...

Pats užlėkiau ant Rodeno ir šuoliais nulėkiau prie kunigaikščio palapinės, kurią jau supo minia trokštančių pažiopsoti į įšventinimą į riterius. Priešais sargybą nušokau nuo žirgo...

- Kame reikalas, barone? – užstojo kelią leibgvardijos vadas Žoržas de Reziumbo.

- Stambios šveicarų pajėgos atakuoja mūsų palisadą!..

- Žanai, reikia lukterti. Valdovas eina išpažinties prieš įšventinimą.

- Po galais! Tu girdi? – sugriebiau už jo salado ir pasukau galvą į kanonados pusę. – Tau tai nieko neprimena?

- Ką jūs čia sau leidžiate!.. – piktai sušnypštė de Roziumbo ir ištrūko. – turėsiu garbės...

- turėsi, po galais... – pamačiau juokdarį ir atstūmęs gvardietį nuėjau link jo.

Juokdarys sureagavo nepalygint vikriau. Kaip kulka nulėkė prie Antuano, o po to kartu su juo į kunigaikščio palapinę. Uuuuuchhh – na nors kažkas...

Kol Le Granje ir Antuanas buvo pas Karolį, aš vos nuo įtampos nepražilau. Na nesinori man žūti. Pralaimėti dar vieną mūšį – taipogi. Ir dar tik dėl kvailumo. Na ir kokių velnių jie ten sėdi?

- Sere, tolimesnis neveikimas reiškia tik pralaimėjimą! – vos nesurikau kaip didysis Bastardas išlindo iš Karolio palapinės.

- Įšventinimas bus bet kokiu atveju. .. – nepatenkintas burbtelėjo Antuanas ir mano snukyje įžiūrėjęs visišką nuostabą, skubotai pridūrė: -tačiau mums veikti niekas nedraudė. Koks jūsų planas? Ir paprašyčiau įsidėmėti: jei viskas eis kaip einasi, tai Karolis pralaimės, o jei mes įsikišime, tai visus šunis paleis ant mūsų...

Ir staiga man tapo aišku, kad žodis „mūsų“, realiai reiškia, kad už išdavyste bus pakartas baronas van Gutenas. Jei, aišku, jis liks gyvas. O tai abejotina. Tad ką aš prarasiu?

- Pirmuoju atveju, mus vienareikšmiškai užmuš... – įsikišo Le Granje. – O antruoju atveju, ko gero, taip pat...

- Jūs teisus, Monsinjore. Sere, dabar svarbiausia nesiųsti pagalbos. Patikėkite – ten jau viskas baigta. Siūlau štai ką...

O gal pavyks? Na iš tikro man visai nesinori nudvėsti dėl kažkieno atsainumo ir kvailumo. Visiškai nesinori!

Šveicarai pasirodė už kokios valandos. Tiksliau ne šveicarai, o austrų, Elzaso ir Lotaringijos raiteliai. Spindinti plieninė banga siaubingu greičiu rijo bandžiusius gelbėtis priešakinės linijos sargybą ir trypė būrius, kurie buvo pasiųsti į pagalbą artilerijai.

Už raitelių jau galima buvo įžiūrėti nenumaldomai artėjančias grėsmingas šveicarų falangas. Kalės vaikai...

- Jūs juk nesusiruošėte gyventi amžinai? – prajodamas priešais kuopos rikiuotę išrėkiau senąją rutjerų patarlę. – Tačiau neskubėsime! Vis tiek vietos pragare jau paruoštos ir niekas ten jų jau neužims. Tiesa?!

- Tiesa!!! – sugriaudėjo darnus balsų griausmas. Atsimena, velniai...

Na ir puiku. Dabar ir žūti galima. Pageidautina – pačiu didvyriškiausiu būdu. Nors neturiu nieko prieš likti gyvam. Na, bus matyti...

- Pone!!! – prie rikiuotės prišuoliavo Loganas ir sugriebęs mano ranką susiruošė ją bučiuoti.

- Na kaip? – formaliai pasiteiravau, nes jo spindinčiame snukyje ir taip viską buvo galima įžiūrėti. Rankos neištraukiau – kaip nors iškentėsiu – nesinori škotui atimti iškilmių malonumo.

- Sere, aš dėkingas jums už tai, kad išpildėte mano svajonę žūti su auksiniais pentinais... – Škotas giliai ir iškilmingai nusilenkė.

- Nėra už ką, brolau... – aš jį apkabinau ir parodžiau į rikiuotę: - pirmyn, ševalje van Breskensai. Ir parodykite ožkų užpakalių mylėtojams, kaip moka žūti tikri škotai.

- Na, mes tai galim! – Loganas iškilmingai atidavė pagarbą ir nulėkė.

Taigi...

Lotaringijos ir Elzaso riterių kavalerija priešais save pamačiusi darnią bet kuklią rikiuotę, elgėsi atitinkamai. Akimirksniu tapo gerai organizuota lava ir pilnu greičiu nulėkė į kirstynes.  Na ir puiku – šaunuoliai. Aš nieko kitko ir nelaukiau. Jie kitaip ir negalėjo pasielgti.  Ant ieties smaigalio pastatyti pergalės laurai ir juos atiduoti purviniems prasčiokams, kuriais iš esmės buvo šveicarų šauktiniai, nusmurgę kilmingieji negalėjo ir nesiruošė. Nežiūrint to, kad jiems atakuoti reikės kaktomuša, nes įtvirtinimai ir statinių tvora jiems nepaliko kito kelio.

Ne, aš ne aiškiaregis ir ne genialus karvedys. Aš paprasčiausiai žinojau, kad su šveicarų pėstininkais ateina ne reguliarioji kavalerija, o pašauktinė dvarponių ir dar ne šveicarų, o sąjungininkų. Ir savaime suprantama, kad pamaniau, jog sutartinių veiksmų nebus. „A priori“ -  nebus. Ir atspėjau...



Nuskambėjus valtornų signalui (v.p.: Waldhorn – miško ragai. Valtorna - muzikinis instrumentas, dar vadinamas „prancūzišku ragu“ – kilęs iš medžioklės rago), burgundų ietininkai pasišiaušė ietimis. Taip, mūsų iki skausmo maža – vos trys su puse tūkstančio kartu su šauliais ir kitais nerikiuotinais. Tačiau neverta pamiršti: flamandų pikinieriai niekuo nenusileidžia savo kolegoms iš Šveicarijos, o anglų šauliai vis dar geriausi visoje Europoje. O atsargoje dar turime lombardų arbaletininkus, vokiečių kulevrinas ir... Ogi dar esu aš – pats aršiausias visų laikų baronas! Kchmmm... tai aš, aišku, užlenkiau, bet tikiuosi, kad jūs supratote: nurašyti didžiąją Burgundiją dar per anksti!!!

Į orą pakilo debesys strėlių, trinktelėjo arkebūzų ir rankinių kulevrinų salvė, o grūdinti iečių antgaliai perskrodė nekaltų arklių papilves ir akimirką pasirodė, kad burgundus, vis tik, sumaišys su žemėmis, bet viskas baigėsi tuo, kuo ir turėjo baigtis – ataka užspringo. Na neatakuoja kavalerija kaktomuša ietininkų falangos, neatakuoja. Neverta net mėginti – istorija pilna pavyzdžių. O vis nepasimoko... vis lenda...

Apiberti strėlėmis raiteliai pabandė persirikiuoti, bet ant pylimo sustatytų maestro Pelegrino serpentinų sėkmingas trinktelėjimas šį bandymą pavertė į apgailėtiną blaškymąsi. Tuo tarpu į šoną jiems smogė penki šimtai raitų žandarų iš penktosios ordonansinės Švento Nikolajaus kuopos, kuriems vadovavo pats didysis bastardas Antuanas ir mūšį pavertė į kūdikių plakimą. Tačiau neužbėgsiu į priekį: paskui kavaleriją sekė grėsmingi pėstininkai, o jie jau nekvailios. Ir jei prie mūsų neprisijungs de Romono korpusas, viskas baigsis ne mūsų naudai.


Rene II, Lotaringija
- Monsinjore!!! Monsinjore!!! – Klausas net pašokdamas pirštu rodė į nedidelę grupelę atsitraukiančių riterių. – Vėliava! Tai Rene vėliava!!!

- Pirmyn... – labai negalvojau: pirmą kartą per šiandieną atsirado reali galimybė įvykių raidą pakreipti savo pusėn ir šios galimybės paleisti neketinau.

Paskui mus nusekė Žoržas de Roziumbo, Midletonas ir dešimt žandarų ir...


Ir pats jo šviesybė kunigaikštis Karolis Burgundietis priešakyje savo šambelanų-raitų asmens sargybinių eskadroną

- Monsinjore Šventas Jurgi ir Burgundija!!! – virš mūšio lauko nuskambėjo jo balsas

Kad kur jo bobutę kas prarytų! Tik tavęs čia ir betrūko. Kaip nelaiku...

Su palengvėjimu pamačiau, kad Karolis su dvariškiais apsiribojo Elzaso – Lotaringijos mažų grupelių persekiojimu ir paraginau Rodeną. Aš jį pričiupsiu! Nežinau kokiu būdu: ar nudėsiu, ar paimsiu į nelaisvę, bet tai įtakos tolimesnius karo veiksmus. Bent jau įgysime svarų „argumentą“. Ko gero patį stipriausiąjį kozirį...

- Laikykis greta!.. peršaukdamas kanopų bildesį išrėkiau Klausui ir stengdamasis aplenkti Rene atsitraukimą dengiantį būrelį priešų, pasukau kiek kairiau.

Ir nulėkiau tik lengvai numušęs priešininko, kurio armetą puošė auksinis grifonas, ietį. Ne mano tu tikslas, ne mano. Man grobis kiek stambesnis reikalingas.

Iki Rene liko gal tik dešimtis metrų, kai iš šveicarų falangų pusės atlėkė iššautos švilpiančios strėlės.  Rodenas iškart skausmingai suprunkštė ir suklupo ant priekinių kojų.

- Blyn... blyn!!! – su laukiniu beviltiškumu išsitraukiau iš dėklo arkebūzą ir iššoviau į kunigaikštį...

Ir papuoliau!!! Rene loštelėjo, bet... bet visgi stebuklingai išsilaikė balne ir strimigalviais nutolo.

Nusivylęs nusispjoviau, mečiau žvilgsnį į raudonus apsiaustus, kurie buvo nuo manęs per du šimtus žingsnių ir priėjau prie Rodeno. Eržilas jau gulėjo ant šono, o jo kūnu bėgo staigūs virpuliukai – traukuliai. Tiesiai tarp per snukio apsaugos vidurį styrojo arbaleto strėlė...
Burgundijos žandaro žirgo snukio apsauga

- Tuoj... tuoj aš tau padėsiu, mano ištikimasis drauge... – pakišau ranką po kaklo apsaugomis ir paplekšnojęs delnu iššoviau iš pistoleto į vargšo gyvulio ausį.

O po to springdamas ašaromis išsitraukiau dvirankį sunkųjį kalaviją ir į jį atsirėmęs ėmiau laukti šveicarų. O ką? Pabėgti nespėsiu. Na ir nedera Slibino ordino kavalieriui, kunigaikščio leibgvardijos kondjukto ir Burgundijos baneretui baronui van Gutenui rodyti savo nugarą kažkokiems tai ten šveicarams. Juolab tai netinkama Armanjako grafystės grafui Žanui VI-tajam...

- Ir vienas lauke karys, jei tinkamai nulipdytas!!! – aršiai užrėkiau ant artėjančių šveicarų, dirstelėjau į dangų, kuris slėpėsi už švininių debesų ir plačiai-plačiai persižegnojau. – Dėkoju Tau, Dieve, už galimybę nugyventi ilgą gyvenimą ir už galimybę žūti tinkamai...

- Monsinjore... – greta nulipęs nuo žirgo ir ištiesęs man vadeles, atsistojo Klausas.  – Maldauju jus...

O po to kažin ką perskaitęs mano akyse, metė vadeles ir išsitraukė kalaviją. Atsistojo greta.

Norėjau nuvyti šalin. Bet supratau, kad neteisingai įžeisiu savo ginklanešį, tad tik plekštelėjau vaikinui per pečius ir mirktelėjau.

Staiga šveicarų žingsnio tempas sulėtėjo, o po to falanga ištiesusi ietis ir visai sustojo.

- Kas per?.. – apsidairiau ir netikėdamas savo akimis pamačiau plieninę Burgundijos žandarų lavą su trečios, ketvirtos ir penktos kuopos vėliavomis...

Sukaustyti į geležis žandarai pasidalinę į keletą klynų, atakavo šveicarus, o greta manęs pasigirdo linksmas ir ryžtingas balsas:

- Žanai, Burgundija jums dėkinga, bet jūs dar galite jai padėti, - Karolį nušvietė šypsena ir jis pridūrė: - ir savo šaliai taipogi...

Štai taip...
Karolis su savo žandarais/riteriais/šambelanais

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą