XXXII skyrius.
- Na ką?
- Viskas iki paskutinio pataro... –
patenkintas sušniurkštė Tukas. – Pinigėliai jau po užraktu, užplombuoti ir
sargybą pastačiau.
- Gražuoliukas. Varyk pas savus...
Pala... kažkokia labai jau kažką
primenanti scena. A-a-a!!! Kad tave kur, po galais! Taigi prie Neiso! Ten kaip
tik prieš pat mūšį taip pat atlyginimus išmokėjo. Tik tada aš dar buvau ne
baronas van Gutenas, o tik sėkmės kareivukas, kurio vardas – ševalje de
Driuonas. Na ir Tukas dar junkerio titulu pasidabinęs nebuvo. Na-a taip... Kiek
daug laiko nuo to momento prabėgo. Reikia gi... Na ne, kai išeisiu į poilsį -
būtinai parašysiu memuarus. Na ir kaipgi juos pavadinti? „Šauniojo papuolėlio
nuotykiai“? Ne, lėkšta ir banalu. „Armanjako šalis“? Ko gero taip pat ne. Kol
kas aš neturiu jokios šalies. Ir kažin ar turėsiu. Nors, ko gero – užbėgti už akių neverta – dar
ne vakaras. „Bastardas“? Va! Taip ir pavadinsiu. Arba?..
Tek jau to. Neverta skubėti. Iki
ramybės dar išgyventi reikia. Net įdomu, o kas vyksta mano gimtajame dvidešimt
pirmame amžiuje? Ko gero... Velnias! Kažkaip nyku. Neee... kvailas mintis
reikia iš galvos mesti...
Blausi optika priartino apgriautas
Murteno sienas. Neblogai padirbėjo. Šiaurės vakarų bokštas šviečia kiaurymėmis,
o dvejose vietose sienos visai nugriautos. Eina kalbos, kad per pastarąjį
šturmą Žako Savojiečio, de Romono grafo žmonės jau kovėsi ant pačių sienų.
Tačiau nepavyko. Miesto įgulos komendantas Bubenbachas asmeniškai vadovavo
kontratakai ir išvijo burgundus. Tačiau, mano galva, kitą kartą kažin ar jam
pavyks. Jei, aišku, bus tas kitas kartas...
Trimitas suskambėjo kažkur kairiau.
Iškart prisiminiau vakar nurodytą Karolio dispoziciją.
- Jei anas priešininkas sumąstys
šturmuoti mus, kai mes būsime prisidengę įtvirtinimais, mes jam visai būdais žalą
darysime... – balsu parodijavau kunigaikščio įsakymą ir nusivylęs net
nusispjoviau.
Kad kur tave šikantį, velnias,
sutrauktų! Kur gi jūs matote įtvirtinimus? Skystą palisadą, retus ežius, žemą
žemės perkasą... Ir tai viskas?! Jei čia įtvirtinimai, tai aš – Orleano
mergelė. Tfu, atleisk man Viešpatie! Gerai, kad nors pabūklai ten. O gal ir
atsišaudys.
Kas gi šitą „Mažino liniją“ dengia?
(v.p.: pranc. Ligne Maginot - Prancūzijos gynybinė linija, pastatyta
Tarpukariu prie sienų su Vokietija ir Italija. Pavadinimas kilęs nuo
Prancūzijos karo ministro Andre Mažino pavardės. Kartais vadinama „Alpių
linija“) Midletono
britai ir prakeiktų lombardų kondotjerai? (a.p.
kondotjerai – iš esmės, taip dabartinės Italijos regione buvo vadinami samdinių
būriai, kurie turėjo savotišką samdymo specifiką – ypač Venecijos Respublikoje.
Vėliau, panašiai nuo XVI a. pirmos ar antros pusės kondotjerais buvo pradėta
vadinti bet kokie samdinių būriai iš minėto regiono) A, na dar flamandai iš dešimtos
kuopos. Na ir kokio velnio jų tiek mažai? Po galais...
- Kapitone... – raitas ant žemos
rudos kumelės prie manęs prišuoliavo maestro Pelegrinas. – čia toks reikalas...
- Kalbėkit, maestro Rafaeli.
- Inspektavau mūsų pabūklus... –
lombardas kiek susimėtė.
- Ir ką?
- Trumpiau, daugiau kaip po dešimtį
šūvių nė vienas vamzdis neatlaikys, - karčiai išsisakė lombardas. – O gal ir
mažiau.
- Aplaidumas? Kenkimas? Kaltus
radot?
- Išsidėvėjimas... – nusiminęs
atsakė mano artilerijos vadas. – Praktiškai nuo pat Neiso su jais dirbame.
- Ta-aip...
Ir jis šimtu procentų teisus.
Niekuo nauju savo kuopos nepapildžiau. Apsiribojau tik lafetų ir sviedinių
modernizacija. Gal be reikalo? Och kaip dabar vienaragės haubicos praverstų!
Kalės vaikas... vis bijau ir nedrįstu per daug naujovių atnešti šiam pasauliui...
- Pone, leiskite pasakyti... – į
kalbą įsikišo greta besipainiojantis Fenas.
- Leidžiu, - nukreipiau dėmesį į
kiną.
Architektas ant kalvelės uždėjo
siaubingos išvaizdos molbertą ir įsijautęs paišė miesto apgulties panoramą.
Norėdami kuo labiau apsaugoti Feną, mes jį buvome praktiškai supakavę į geležį
– nuo galvos iki kojų, tad dabar jis atrodė ganėtinai keistai. O jei dar prie
šio vaizdo pridėti teptuką rankoje ir ilgą palašą prie diržo, tai netgi
komiškai. Nors reikia pripažinti, kad „kitaicas“ visais šiais reikmenimis moka
naudotis ganėtinai puikiai. Nors, be abejo – teptuku geriausiai.
- Galima ant laibgalio žiedus
užvirinti. Bendrai paėmus nepadės, bet kažkiek išlošime.
- Tai kad jau viriname! – numojo
ranka lombardas. – Dar auštant įsakiau kalvę kaitint. Tik bijau, kad nespėsim.
Kol nuo lafetų nuimsim, kol...
- Tylos! – pertraukiau abu
inžinierius, kai pamačiau kažką šmėžuojant priešais įtvirtinimus.
 |
| Bernas |
- Švicai, - tyliai pasufleravo
Klausas. – Su Elzaso žandarais.
- Pats matau...
Taip, tai jie. Berniečiai,
fribūrgiečiai ir šviciečiai (v.p.: iš Berno,
Fribūro ir Švico kantonų).
Štai ir kantono vėliavos šmėžuoja. O štai čia jau šauktiniai iš Lucerno.
Velniai rautų, o iš kur pas juos raitieji žandarai? Pagalba atvyko? Prasti
popieriai... Nors bendru skaičiumi, konfederatų mažoka. Nejaugi išdrįs pulti?
- Maestro Rafaeli, palikt ramybėje
kalvę. Varykit kaip viesulas į stovyklą ir ruoškite veglerius. Sviedinius
velniop – palikite tik kartečę. Pabūklų negailėti. Išnešios – na velniop.
Vykdyt!
 |
| Fribūras |
Visa Burgundijos lauko artileriją,
o tai pusantro šimto žiočių, dabar šiuose įtvirtinimuose, o apgulties pabūklai
prie miesto sienų. O manieji šeši pabūklai šalia vadavietės – kaip strateginis
rezervas vagenburgo sustiprinimui. Ten ir pagrindinės Burgundijos pajėgos.
Bendrai paėmus – už pusantro kilometro nuo čia prasidedančių įvykių. Mat
kunigaikštis po kelių bergždžių dienų praleistų belaukiant priešo, nusprendė
savo kareivukams leisti pailsėti. Jo nuomone, pagal jo pačio sumąstytą karo
veiksmų planą, šveicarai nedrįs pulti. Tokia dispozicija, po galais! Julijus
Cezaris visame gražume, kalės vaikas...
Staiga ausų būgnelius suspaudė
griausmas, o pabūklų liniją apgaubė tamsiai pilkas dūmas. Pagaliau pabūklai
atidengė ugnį.
 |
| Švicas |
Pirmąsias šveicarų eiles išvagojo.
Rikiuotė susispaudė ir užpildžiusi tarpus žygiavo toliau. Dar viena salvė –
žingsniuojantys sutingo. Na, mieli draugai – tai jus štai taip. Ko tai aš be
reikalo pergyvenau. Be jokios abejonės – šveicarai geriausi pėstininkai visoje
Europoje, bet jų mažoka, kad galėtų persiristi per pusantro šimto pabūklų
poziciją. Karolis kažkokia tai prasme, vis tik, buvo teisus. Gerai, užteks šiuo
cirku gėrėtis – laikas ir į vadavietę...
- Klausai, Fenai, dvyniai – paskui
mane... – spustelėjau pentinais Rodeną ir nušuoliavau į stovyklą.
Ten, ko gero, jau formuojamos
batalijos, kurios turės pereiti į kontrpuolimą. Reikia kažkaip prisiderinti ir
suspėti atsilaužti truputėlį bendros šlovės.
Priešais mus pasirodė žandarų būrys.
O, kaip išsipustė gaideliai. Šarvai blizga, galingi arkliai darniai kanopomis
dunksi į žemę, vėliavėlės ir plunksnos plevėsuoja. Tai avangardas. Paskui juos
pajudės ir kiti. Susitelks į geležinę lavą ir kaip plieninis plūgas pereis per
forchuto likučius.
Tačiau siaubingai mano nuostabai,
stovykloje radau visišką netvarką. Daliniai pušinėjo savo teritorijose ir,
panašu, kad, visai nesiruošia niekus žygiuoti. Kitų žandarų žirgus tik dabar
pradėjo balnoti. Nieko nesuprantu. Prijojau prie savo senojo pažystamo ir
tiesiog smalsumo dėlei, pasiteiravau:
- Sere Džonai, kas per pokštai?
Šiaip tai jau mus atakuoja...
Midletonas nespėjo atsakyti. Į
stovyklą įlėkė jo leitenantas, tas pats Edvardas Bošanas, dešimtasis Vusterio
grafo sūnus, ir savo arklį sustabdė šalia Karolio, kuris apie kažką gyvai
kalbėjosi su savo bendražygiais. Nulėkė nuo balno ir suklupo ant vieno kelio
priešais kunigaikštį.
- Sere! Jūsų šviesybe! Drįstu
pranešti, kad priešas prie įtvirtinimų žygiavo trimis falangomis. Tačiau
atmuštas ir su didžiais nuostoliais atsitraukė ir dingo iš akiračio...
Ką jam atsakė Karolis – negirdėjau,
nes dvariškiai džiaugsmingai ėmė rėkauti.
Pamačiau tik, kad kunigaikštis pakėlė jaunąjį britą nuo kelio ir tris
kart apkabino.
Aišku... Jei šveicarai turi tik
šias pajėgas, tai šiandieną jokių darbų nebus. Žodžiu, eisiu geriau aš reikalus
tvarkyti. Vis tik stovyklos komendantas, o šiaip kažkas...
- Luidži, Pjetro...
- Taip, monsinjore.
- Mikliai dumiat prie įtvirtinimų.
Pasirinkit kur arčiau kokią kalvą ir stebėkite padėtį. Apie visus pokyčius
nedelsiant pranešti. Jei kas rimto, tai
abu nedelsiant grįžtat. Vykdyt.
- Monsinjore...
- Jūs dar čia?
- O žiūroną?..
Na-a taip... žiūronas bernams tai
kažkoks fetišas. Mažieji tiesiog trokšte trokšta progreso.
- Laikykit. Jei pamesit, šiknon ją
jums sugrūsiu!
- Nebus ką kišti, monsinjore, jei
pamesim, - Luidži nuolankiai palenkė galvą, o Pjetro net pridengė burną
kumščiu, kad neprunkšteltų ir juoko.
- Škic!..
Išsiunčiau dvynius, o pats
nupėdinau žiūrėti vagenburgo. Čia pat aptikau, kad vežimai kai kur nesujungti
grandinėmis ir įsakiau išplakti kaltuosius. O po to dar kartą, kad statinių
tvora per reta. O po to įsakiau pagilinti griovį, nes ne griovys, o kažkokia
vagelė... Atsipalaidavo tinginiai. Na nieko, jūs tuoj pas mane ir žolę
išmoksite dažyti...
Tuo pačiu pakėliau ant kojų
savuosius ir išvariau į pozicijas. Nieko, lietutis tik purkšnoja, tad
neištirps. Veglerius (v.p.: prancūziška transkripcija - praktiškai serpentinų ir falkonetų sinonimas) ir serpentinas taip pat perridenom į tą pusę, kur
greičiausiai galėtų pasirodyti šveicarai. Na, o po viskam, ilgai liežuvį
aušinau su Žoržu de Roziumbo ir išsireikalavau papildomai pusantro šimto
lankininkų stovyklos pridengimui.
- Žanai, jūs šiandieną perteklinai
nervingas, - prie manęs prisiartino de Romono grafas. Ganėtinai jaunas vyras su
kilmingai stambia marmūze. Reikia pastebėti, kad tai buvo ganėtinai impulsyvi
asmenybė, bet mudu kažkaip sutarėme ir ganėtinai draugiškai bendravome. Beje,
neblogas kovotojas – moka ne tik kalaviju mosikuoti, bet turi nuovokos ir
taktikoje. Na, o su šveicarais jis turi ypatingų sąskaitų: savo laiku, kalnų
ožkaganiai atsiriekė vos ne visas jo valdas.
- Gal būt, Žakai. Tačiau patys
žinote – kareiviokus reikia muštruoti ir dresiruot kaip skalikus, o tai jie jau
bus ne kariai, o miestelėniški niekšai.
- Tikra tiesa!... – grafas
patenkintas nusikvatojo ir patarė: - jūs dar pakarkite kokią porelę, kad būtų
pavyzdys likusiems. Patikėkit – veikia be priekaištų.
- Taip ir padarysiu. Jūs kur
traukiate?
- Link savo korpuso.
- O kur stovite?
- Dengiame stovyklą nuo miesto
pusės. O šiaip jau ruošiamės šturmui.
- Laimingai, Žakai. Paspardykite
ten juos.
- Būtinai...
Na ir kaip tai pavadinti? Laikyti
keturių tūkstančių korpusą antraeiliame plane, bijant kad miestelėnai sugalvos
antpuolį... Taigi Murtene galinčių kovoti ne daugiau kaip pusantro tūkstančio.
Arba aš kvailys, arba Karolis iš ties aiškiaregis. Na ir velniop, nėra ko čia
galvos sukti. Eisiu aš geriau pietauti...
- Na ir kuo maitinsite savo
tėvą-vadą?
Lidija akimirksniu išsitiesė kaip
kareivis ir išpyškino:
- Pone kapitone, pietums šiandieną
buljonas iš įdarytų balandžių ir žąsies paštetas. O taip pat marinuotas
ungurys...
- Įpilk man geriau...- nutraukiau
ir nusimečiau perpetinę juostą.
- O štai ponia Matilda sakė... –
mergaičiukė sugalvojo prieštarauti, bet greit nuo mano žvilgsnio užsičiaupė ir
atkišusi šosais aptemtą užpakaliuką, įlindo į spintelę.
Nesusilaikiau ir priėjęs
perbraukiau ranka per tamprų pasturgalį. O po to dar koletu aptemptą krūtinę...
- Pone... – gašliai atsiliepė
Lidija ir pati priglaudė užpakaliuką prie manęs, bet čia pat pajutusi šarvuoto
sijono metalą aiktelėjusi atsitraukė.
Nepatenkintas krenkštelėjau ir
atsitraukiau. Na taip, nieko neišeis. Vien tik išsinerti iš šių apkaustų
užtruks ne mažiau pusvalandžio. Teks susitelkti tik ties pietumis.
Bet nepavyko. Į palapinę įsibrovė
džiūgaujantis Loganas ir jau nuo slenksčio suriko, kad kunigaikštis susiruošė
jį pašventinti į riterius ir pas jį jau atvyko persevanai. Mano dalyvavimas –
privalomas.
Ot gi... Kita vertus žinia ne iš
blogųjų. Aš ir pats galiu škotą bet kuriuo mementu įšventinti, bet tai ne tas
pats. Valdovo įšventinimas gerokai prestižiškesnis. Laikosi Le Granje savojo
žodžio. Dabar beliko tik tą barabasą nudurti ir reikalas baigtas.
Tačiau nespėjau išeiti iš
palapinės, kai šalimais sustabdė savo arklius dvyniai...
- Puola!!!
- Daug!!!
- Vien tik raitelių ne mažiau
dviejų tūkstančių!!!
- Trys falangos!!!
- Kiek? – aš vos neaiktelėjau iš
nuostabos. – Iš kur pas juos tiek kavalerijos?
- Lucernas! Bernas! Ciurichas!
Švisas! Lotaringija! Elzasas! Matėme pačio Rene vėliavą!
Tarsi patvirtindamas dvynių
žodžius, nuo tos pusės, kur buvo pabūklų pozicijos ir įtvirtinimai, ataidėjo
pabūklų griausmas ir rankinių kulevrinų tarškėjimas.
Kad juos kur šikančius sutrauktų –
juk ten stovi tik du tūkstančiai pėstininkų, neįskaitant pabūklų įgulų ir
šimtinė žandarų!!! Amen. Reikia...
- Snukius užčiaupt! Čiumpat Lidiją
ir velniop iš stovyklos! Laukiate manęs iki rytojaus vakaro šalia
Milzenkircheno. Jeigu kas, bandote nusigauti iki Nansio, o iš ten namo. Peteri!
Peteri, kad tave kur!!!
Į palapinę įlėkė pasimetęs van
Risas.
- Taip, jūsų mylista?
- Imi Feną, Askensą – ir su šiais
trijais ten pat. Iždą prigriebk. Vyriausioju būsi... Loganai – varai į
kuopą ruoštis mūšiui...
Pats užlėkiau ant Rodeno ir
šuoliais nulėkiau prie kunigaikščio palapinės, kurią jau supo minia trokštančių
pažiopsoti į įšventinimą į riterius. Priešais sargybą nušokau nuo žirgo...
- Kame reikalas, barone? – užstojo
kelią leibgvardijos vadas Žoržas de Reziumbo.
- Stambios šveicarų pajėgos
atakuoja mūsų palisadą!..
- Žanai, reikia lukterti. Valdovas
eina išpažinties prieš įšventinimą.
- Po galais! Tu girdi? – sugriebiau
už jo salado ir pasukau galvą į kanonados pusę. – Tau tai nieko neprimena?
- Ką jūs čia sau leidžiate!.. –
piktai sušnypštė de Roziumbo ir ištrūko. – turėsiu garbės...
- turėsi, po galais... – pamačiau
juokdarį ir atstūmęs gvardietį nuėjau link jo.
Juokdarys sureagavo nepalygint
vikriau. Kaip kulka nulėkė prie Antuano, o po to kartu su juo į kunigaikščio
palapinę. Uuuuuchhh – na nors kažkas...
Kol Le Granje ir Antuanas buvo pas
Karolį, aš vos nuo įtampos nepražilau. Na nesinori man žūti. Pralaimėti dar
vieną mūšį – taipogi. Ir dar tik dėl kvailumo. Na ir kokių velnių jie ten sėdi?
- Sere, tolimesnis neveikimas
reiškia tik pralaimėjimą! – vos nesurikau kaip didysis Bastardas išlindo iš
Karolio palapinės.
- Įšventinimas bus bet kokiu
atveju. .. – nepatenkintas burbtelėjo Antuanas ir mano snukyje įžiūrėjęs
visišką nuostabą, skubotai pridūrė: -tačiau mums veikti niekas nedraudė. Koks
jūsų planas? Ir paprašyčiau įsidėmėti: jei viskas eis kaip einasi, tai Karolis
pralaimės, o jei mes įsikišime, tai visus šunis paleis ant mūsų...
Ir staiga man tapo aišku, kad žodis
„mūsų“, realiai reiškia, kad už išdavyste bus pakartas baronas van Gutenas.
Jei, aišku, jis liks gyvas. O tai abejotina. Tad ką aš prarasiu?
- Pirmuoju atveju, mus
vienareikšmiškai užmuš... – įsikišo Le Granje. – O antruoju atveju, ko gero,
taip pat...
- Jūs teisus, Monsinjore. Sere,
dabar svarbiausia nesiųsti pagalbos. Patikėkite – ten jau viskas baigta. Siūlau
štai ką...
O gal pavyks? Na iš tikro man visai
nesinori nudvėsti dėl kažkieno atsainumo ir kvailumo. Visiškai nesinori!
Šveicarai pasirodė už kokios
valandos. Tiksliau ne šveicarai, o austrų, Elzaso ir Lotaringijos raiteliai.
Spindinti plieninė banga siaubingu greičiu rijo bandžiusius gelbėtis priešakinės
linijos sargybą ir trypė būrius, kurie buvo pasiųsti į pagalbą artilerijai.
Už raitelių jau galima buvo
įžiūrėti nenumaldomai artėjančias grėsmingas šveicarų falangas. Kalės vaikai...
- Jūs juk nesusiruošėte gyventi
amžinai? – prajodamas priešais kuopos rikiuotę išrėkiau senąją rutjerų patarlę.
– Tačiau neskubėsime! Vis tiek vietos pragare jau paruoštos ir niekas ten jų
jau neužims. Tiesa?!
- Tiesa!!! – sugriaudėjo darnus
balsų griausmas. Atsimena, velniai...
Na ir puiku. Dabar ir žūti galima.
Pageidautina – pačiu didvyriškiausiu būdu. Nors neturiu nieko prieš likti
gyvam. Na, bus matyti...
- Pone!!! – prie rikiuotės
prišuoliavo Loganas ir sugriebęs mano ranką susiruošė ją bučiuoti.
- Na kaip? – formaliai
pasiteiravau, nes jo spindinčiame snukyje ir taip viską buvo galima įžiūrėti.
Rankos neištraukiau – kaip nors iškentėsiu – nesinori škotui atimti iškilmių
malonumo.
- Sere, aš dėkingas jums už tai,
kad išpildėte mano svajonę žūti su auksiniais pentinais... – Škotas giliai ir
iškilmingai nusilenkė.
- Nėra už ką, brolau... – aš jį
apkabinau ir parodžiau į rikiuotę: - pirmyn, ševalje van Breskensai. Ir
parodykite ožkų užpakalių mylėtojams, kaip moka žūti tikri škotai.
- Na, mes tai galim! – Loganas
iškilmingai atidavė pagarbą ir nulėkė.
Taigi...
Lotaringijos ir Elzaso riterių
kavalerija priešais save pamačiusi darnią bet kuklią rikiuotę, elgėsi
atitinkamai. Akimirksniu tapo gerai organizuota lava ir pilnu greičiu nulėkė į
kirstynes. Na ir puiku – šaunuoliai. Aš nieko
kitko ir nelaukiau. Jie kitaip ir negalėjo pasielgti. Ant ieties smaigalio pastatyti pergalės
laurai ir juos atiduoti purviniems prasčiokams, kuriais iš esmės buvo šveicarų
šauktiniai, nusmurgę kilmingieji negalėjo ir nesiruošė. Nežiūrint to, kad jiems
atakuoti reikės kaktomuša, nes įtvirtinimai ir statinių tvora jiems nepaliko
kito kelio.
Ne, aš ne aiškiaregis ir ne
genialus karvedys. Aš paprasčiausiai žinojau, kad su šveicarų pėstininkais
ateina ne reguliarioji kavalerija, o pašauktinė dvarponių ir dar ne šveicarų, o
sąjungininkų. Ir savaime suprantama, kad pamaniau, jog sutartinių veiksmų
nebus. „A priori“ - nebus. Ir
atspėjau...
Nuskambėjus valtornų signalui (v.p.: Waldhorn – miško ragai. Valtorna - muzikinis instrumentas, dar
vadinamas „prancūzišku ragu“ – kilęs iš medžioklės rago), burgundų ietininkai pasišiaušė ietimis. Taip, mūsų iki
skausmo maža – vos trys su puse tūkstančio kartu su šauliais ir kitais
nerikiuotinais. Tačiau neverta pamiršti: flamandų pikinieriai niekuo
nenusileidžia savo kolegoms iš Šveicarijos, o anglų šauliai vis dar geriausi
visoje Europoje. O atsargoje dar turime lombardų arbaletininkus, vokiečių
kulevrinas ir... Ogi dar esu aš – pats aršiausias visų laikų baronas! Kchmmm...
tai aš, aišku, užlenkiau, bet tikiuosi, kad jūs supratote: nurašyti didžiąją
Burgundiją dar per anksti!!!
Į orą pakilo debesys strėlių, trinktelėjo arkebūzų ir
rankinių kulevrinų salvė, o grūdinti iečių antgaliai perskrodė nekaltų arklių
papilves ir akimirką pasirodė, kad burgundus, vis tik, sumaišys su žemėmis, bet
viskas baigėsi tuo, kuo ir turėjo baigtis – ataka užspringo. Na neatakuoja
kavalerija kaktomuša ietininkų falangos, neatakuoja. Neverta net mėginti –
istorija pilna pavyzdžių. O vis nepasimoko... vis lenda...
Apiberti
strėlėmis raiteliai pabandė persirikiuoti, bet ant pylimo sustatytų maestro
Pelegrino serpentinų sėkmingas trinktelėjimas šį bandymą pavertė į apgailėtiną
blaškymąsi. Tuo tarpu į šoną jiems smogė penki šimtai raitų žandarų iš
penktosios ordonansinės Švento Nikolajaus kuopos, kuriems vadovavo pats didysis
bastardas Antuanas ir mūšį pavertė į kūdikių plakimą. Tačiau neužbėgsiu į
priekį: paskui kavaleriją sekė grėsmingi pėstininkai, o jie jau nekvailios. Ir
jei prie mūsų neprisijungs de Romono korpusas, viskas baigsis ne mūsų naudai.
 |
| Rene II, Lotaringija |
-
Monsinjore!!! Monsinjore!!! – Klausas net pašokdamas pirštu rodė į nedidelę
grupelę atsitraukiančių riterių. – Vėliava! Tai Rene vėliava!!!
-
Pirmyn... – labai negalvojau: pirmą kartą per šiandieną atsirado reali galimybė
įvykių raidą pakreipti savo pusėn ir šios galimybės paleisti neketinau.
Paskui
mus nusekė Žoržas de Roziumbo, Midletonas ir dešimt žandarų ir...
Ir
pats jo šviesybė kunigaikštis Karolis Burgundietis priešakyje savo
šambelanų-raitų asmens sargybinių eskadroną
- Monsinjore Šventas Jurgi ir
Burgundija!!! – virš mūšio lauko nuskambėjo jo balsas
Kad kur jo bobutę kas prarytų! Tik
tavęs čia ir betrūko. Kaip nelaiku...
Su palengvėjimu pamačiau, kad
Karolis su dvariškiais apsiribojo Elzaso – Lotaringijos mažų grupelių persekiojimu
ir paraginau Rodeną. Aš jį pričiupsiu! Nežinau kokiu būdu: ar nudėsiu, ar
paimsiu į nelaisvę, bet tai įtakos tolimesnius karo veiksmus. Bent jau įgysime
svarų „argumentą“. Ko gero patį stipriausiąjį kozirį...
- Laikykis greta!.. peršaukdamas
kanopų bildesį išrėkiau Klausui ir stengdamasis aplenkti Rene atsitraukimą
dengiantį būrelį priešų, pasukau kiek kairiau.
Ir nulėkiau tik lengvai numušęs
priešininko, kurio armetą puošė auksinis grifonas, ietį. Ne mano tu tikslas, ne
mano. Man grobis kiek stambesnis reikalingas.
Iki Rene liko gal tik dešimtis
metrų, kai iš šveicarų falangų pusės atlėkė iššautos švilpiančios strėlės. Rodenas iškart skausmingai suprunkštė ir
suklupo ant priekinių kojų.
- Blyn... blyn!!! – su laukiniu
beviltiškumu išsitraukiau iš dėklo arkebūzą ir iššoviau į kunigaikštį...
Ir papuoliau!!! Rene loštelėjo,
bet... bet visgi stebuklingai išsilaikė balne ir strimigalviais nutolo.
Nusivylęs nusispjoviau, mečiau
žvilgsnį į raudonus apsiaustus, kurie buvo nuo manęs per du šimtus žingsnių ir
priėjau prie Rodeno. Eržilas jau gulėjo ant šono, o jo kūnu bėgo staigūs
virpuliukai – traukuliai. Tiesiai tarp per snukio apsaugos vidurį styrojo
arbaleto strėlė...
 |
| Burgundijos žandaro žirgo snukio apsauga |
- Tuoj... tuoj aš tau padėsiu, mano
ištikimasis drauge... – pakišau ranką po kaklo apsaugomis ir paplekšnojęs delnu
iššoviau iš pistoleto į vargšo gyvulio ausį.
O po to springdamas ašaromis
išsitraukiau dvirankį sunkųjį kalaviją ir į jį atsirėmęs ėmiau laukti šveicarų.
O ką? Pabėgti nespėsiu. Na ir nedera Slibino ordino kavalieriui, kunigaikščio
leibgvardijos kondjukto ir Burgundijos baneretui baronui van Gutenui rodyti
savo nugarą kažkokiems tai ten šveicarams. Juolab tai netinkama Armanjako
grafystės grafui Žanui VI-tajam...
- Ir vienas lauke karys, jei
tinkamai nulipdytas!!! – aršiai užrėkiau ant artėjančių šveicarų, dirstelėjau į
dangų, kuris slėpėsi už švininių debesų ir plačiai-plačiai persižegnojau. –
Dėkoju Tau, Dieve, už galimybę nugyventi ilgą gyvenimą ir už galimybę žūti
tinkamai...
- Monsinjore... – greta nulipęs nuo
žirgo ir ištiesęs man vadeles, atsistojo Klausas. – Maldauju jus...
O po to kažin ką perskaitęs mano
akyse, metė vadeles ir išsitraukė kalaviją. Atsistojo greta.
Norėjau nuvyti šalin. Bet supratau,
kad neteisingai įžeisiu savo ginklanešį, tad tik plekštelėjau vaikinui per
pečius ir mirktelėjau.
Staiga šveicarų žingsnio tempas
sulėtėjo, o po to falanga ištiesusi ietis ir visai sustojo.
- Kas per?.. – apsidairiau ir
netikėdamas savo akimis pamačiau plieninę Burgundijos žandarų lavą su trečios,
ketvirtos ir penktos kuopos vėliavomis...
Sukaustyti į geležis žandarai
pasidalinę į keletą klynų, atakavo šveicarus, o greta manęs pasigirdo linksmas
ir ryžtingas balsas:
- Žanai, Burgundija jums dėkinga,
bet jūs dar galite jai padėti, - Karolį nušvietė šypsena ir jis pridūrė: - ir
savo šaliai taipogi...
Štai taip...
 |
| Karolis su savo žandarais/riteriais/šambelanais |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą