XXXV skyrius
Mestelėjau akį į ąžuolo šakelių
viršūnėles, kurias nuspalvino aušra, ir spirtelėjau Tukui, kuris išsitiesęs ant
gūnios sau saldžiai šnorpavo.
- Kelkis, prakeiktas škote, o tai
visą karą pramiegosi.
- Ką? – Loganas pašoko kaip
paleistas iš laidynės. – Jau?
- Dar ne. Bet užteks miegoti.
- A-a-a... – Škotas nusižiovavo,
pasikasė susivėlusią barzdelę. – Taigi, ir nemiegojau visai.
- Savo uošvei papasakok.
Škotas krūptelėjo nuo netikėtai
šaižiai surikusio kažkokio paukščio ir nuoširdžiai persižegnojo:
- Tfu, nelabasis... Paminėsi ją
nelaiku...
- Tai jau taip. Na, prabusk ir
žmones kelk....
Pats nubridau link upelio, kuris
čiurleno tarp samanomis apaugusių riedulių. Apsitaškiau kažkiek veidą ir
pajutau, kaip snaudulys ištirpsta. Na,
ką gi: ar pasiruošęs... visada pasiruošęs... Taip sakant, plėšikauti pasiruošęs.
Taip-taip, nepasigirdo: baronas van Gutenas, kavalierius, baneretas ir taip
toliau, ir panašiai, nusirito iki visiško plėšiko. O bendrai sakant – šiek tiek
juokauju, nes būsimas mano ir mano žmonių užsiėmimas, išties bus panašus į patį
banaliausią plėšikavimą...
Pastebėjęs tarp šakų sušmėžavusį
žalią gobtuvą, pamojau, kad barzdotas stipruolis, neįtikėtinai panašus į
brolužį iš Robino Lokslio kompanijos, prieitų arčiau.
- Nesidrovėk, o raportuok.
- Jūsų mylista... – plėšikas
nusiplėšė gobtuvą ir nusiėmęs nuo peties arbaletą, žemai nusilenkė. – Reiškiasi
taip. Reikalas pajudėjo. Išjudėjo.
- Kiek?
- Dvi dešimtis raitų šaulių, apie
dešimtį žandarų ir sunkiai šarvuotų pėstininkų - apie porą dešimčių. Na ir dar
du dengtus furgonus ir dar du vežimus su atsargomis.
- Kada bus čia?
- Aš juos lenkiu per gerą valandą.
- Supratau tave, Micheli. Dirbam.
Mums reikės perimti vilkstinę, kuri
veža pinigus Rene Lotaringiečio kariaunai. Netgi labai garbingas užsiėmimas, ar
ne? Mane taip pat vemt verčia, bet niekur nesidėsi. Juolabiau, kad ši
operacija, tai mano iniciatyva. Beveik mana.
Nuo to momento, kai pralaimėjome
prie Murteno, prabėgo apie trys mėnesiai. Karolis atsitraukė į Flandriją ir
bando suformuoti naują kariuomenę. Rene tupi Elzase ir užsiima tuo pačiu.
Formaliai Lotaringija dar burgundų valdžioje, o realiai tai niekeno. Kai kad
būna šiokie tokie susidūrimai, na dar gyventojai šiek tiek maištauja. Bet
įgulos dar susitvarko. Beveik visada.
O aš... o aš neišlipu iš balno.
Maniau, kad teks savo nemenkus talentus panaudoti gvardijos atkūrimui – turiu
galvoje kovai pasiruošusios gvardijos – ir vardan Burgundijos, truputį apšokant
laikmetį, net norėjau ją šiek tiek modernizuoti. A nė velnio. Beveik niekas
neišdegė, nes pastoviai žygiuose. Netgi Frydricho Habsburgo dvare suspėjau
pabuvoti: teko sudalyvauti vienoje tokioje delikačioje misijoje.
Ši koalizija turi šiokias tokias
priežastis. Nuėjo gandelis, kad burgundus prie Murteno nuo visiško
sutriuškinimo išgelbėjo vienas toks baronas van Gutenas. Be visa ko, tai jis ir
vadovavo mūšiui su savo karvedžio talentu užgožęs jo šviesybę Karolį Drąsųjį .
Linksma, ar ne? Ne, aš visiškai ne nemalonėje ir esu gvardijos vadas, o
valdovas malonus, maloningas ir dosnus, bet faktas lieka faktu – surado gausybę
pretekstų, kurie leido didvyrį atitolinti nuo kariuomenės ir rūmų.
Le Granje skėsčiojo rankomis ir
patarinėjo išlaukti momento per daug nešmėžuojant prieš valdovo akis. Ir
primygtinai mėto užuominas, kad tuos niekingus gandelius paleido išgama
Kampobasas, kurie niekaip ir nenudaigosi, nes reikiama proga jau praleista ir
reikia laukti naujos. Knygose tai viskas labai paprasta: pone, jūs niekšas,
toliau trenki pirštine per snukį ir griebiesi rapyros. Realiai viskas daug
kebliau. Mano ir taip abejotina padėtis gali tapti ir visai niekinga, jei
nudurčiau vieną iš artimesniųjų valdovo bendražygių. Na ir aišku, kad lombardas
supranta, jog baronas van Gutenas trokšta jo kraujo, tad ir vengia įvairių
susitikimų – net iš Gento išvažiuoja, kai aš atsibeldžiu į miestą. Štai tokie
reikalai.
Mano naujieji globėjai – aš apie
bažnytinį ordiną – iki pastarojo laiko niekaip neapsireiškė. Tačiau prieš dvi
savaites klajojantis vienuolis parodė man rožančių su jau pažįstamais
simboliais ir perdavė laišką apie šį Rene konvojų. Iki šiol nesuprantu, kam to
reikia bažnytininkams, bet tokios progos
praleisti neketinu dėl labai paprasto dalyko: kuo silpnesnis Rene, tuo stipresnis
Karolis. Na ir šiaip, pinigai ant kelio nesivolioja. Žodžiu, vadavietėje
įgarsinau reido planą nenurodydamas priežasties, gavau leidimą ir kondjukto
Viljamo van Breskenso leibgvardijos kuopos pajėgomis su šiokiu tokiu
pastiprinimu iškeliavau į Lotaringijos ir Elzaso pasienį. Tiesa, kuopa – tai
skamba iškiliai, bet iš ties, be trijų dešimčių mosarabų atrinkau tik šešias
dešimtis medžiotojų. Tačiau beveik visi
- veteranai. Na ir nereikia man daugiau, nes operacija ganėtinai
delikati.
Iki reikiamos vietos, užuolankomis,
vengdami pagrindinių kelių, nusigavome
beveik be nuotykių...
- Jūsų mylista, laikas. Jie jau
arti, - mano antpetį prilietė vienas iš šaulių.
- Einu...
Kelias, kuriuo turėjo praeiti
konvojus, lengvai vingiavo ir tiesėsi iki pat seno miško pamiškės. Kitoje kelio
pusėje buvo gili dauba, kurios dugne sruveno nuo lietaus gerokai išaugęs
upeliūkštis. Teisingai pasalai – labai vykusi vieta. Ir patikėkit – aš tai jau
sugebu gerai spąstus spęsti.
Buvau užsidėjęs jušmaną, tad
užsiropšti ant gyvenimo mačiusio ąžuolo nereikėjo ypatingų pastangų. Nulipti
bus kebloka, bet manau, kad susidorosiu. Po velnių, užkniso tos šakutės...
Pirmieji judėjo raitieji
arbaletininkai. Geri raunsiai, raudonai pilkai balti apsiaustai su baltu
„lotaringijos: dvigubu kryžiumi, barbutai (v.p.: barbutas — vientisas aptakus šalmas dažnai be antveidžio su
uždara veido dalimi, turinčia aiškų T ar Y pavidalo plyšį akims ir burnai) ir budrūs ūsuoti snukiai – ko gero
asmeninė kunigaikščio gvardija.
 |
| Itališki barbutai |
Paskui pėdino pėstininkai –
samdiniai iš Šveicarijos. Taip pat puikiai pasiruošę: ant pečių ietys ir
alebardos. Furgonus, kuriuos vilko po šešetą arklių, apsupę ir raiti ant
galingų destrierių lydėjo Elzaso riteriai. Šarvai, kaip ir ginklai - įvairūs.
Tikras margumynas. Aiškiai galima matyti, jog tai šauktiniai iš didikų tarpo.
Bet vis tiek tai ganėtinai rimtas priešininkas. Pala... o štai kaip tik ir pats
Žanas de Bido, de Pon-Sen-Vinsento senjoras (v.p.:
Žanas de Bido buvo lotaringijos kunigaikščio Rene vėliavnešys ir asmens
sargybinis) Taip,
tai jis: gerai matomas jo herbas su vienaragiu žaliame fone. Mūsų motinos
bažnyčios informacija pasitvirtino visu šimtu procentų. Kad taip sužinojus, kam
jiems viso to reikia... Variantų tai iš tikro labai daug. Pavyzdžiui, žinant lotaringiečio
poreikius, šventoji motušė jam kukliai pasiūlė paskolą su teisingomis
palūkanomis ir, aišku, šiokiomis tokiomis sąlygomis, bet kunigaikštis užsispyrė
ir paėmė pinigus iš kitų. Bažnytininkai
užsigavo ir vardan nedorėlio atvedimo į teisingą kelią, nusprendė užsispyrusį
berniūkštį šiek tiek pamokyti. O kuo ne versija? Nors tiesą pasakius, nenoriu
net galvos laužyti. Mane, kol kas, viskas tenkina. Na, kas ten toliau?
Paskui riterius sekė pėstininkai ir
ariergardą uždarė vėl raitieji arbaletininkai. Daro įspūdį, bet... kaip ir
laikas...
- Pirmyn, vaikinai.
Luidži ir Pjetro sudėjo delnus,
priglaudė juos prie burnos ir rytinę tylą perdrėskė aštrus varnų kranksėjimas.
Priešais kavalkadą treškėdamas
virto šakotas ąžuolas, iš už jo išbėgo arbaletininkai ir pirmąjį lotaringų
dešimtį tarsi mostelėjus burtų lazdele išvertė iš balnų. Kartu iš miško darniai
nugriaudėjo arkebūzų salvė ir sutarškėjo arbeletai. Šveicarų samdiniai pabandė
persirikiuoti, bet kulkų ir strėlių kruša juos gerokai sutrikdė.
- Pirmyn, barone, - įsakiau pats
sau ir nučiuožiau nuo medžio.
Įšokau į balną ir stengdamasis
nepapulti ant šakų, lauždamasis per jauną riešutyną, per daubą išlėkiau į
kelią. Greit įvertinau padėtį ir kartu su Loganu ir dar penkiais žandarais,
taškydami šveicarus į šalis, įsirėžėme į mėginusius gintis Lotaringijos
didikus.
Šaižiai švilptelėjęs sunkusis
dvirankis kalavijas trenkė riteriui, kuris bandė sutramdyti sužeistą žirgą.
Atidengdamas nuo prakaito sulipusius tiesius plaukus, skambiai nulėkė saladas.
Ot, koks tvirtuolis, šiknius! Kirtau dar kartą ir pagaliau išmušęs iš balno,
čiuptelėjau Kaprizo vadeles. Apsukau žirgą ir jau ruošiausi užlėkti ant vado,
bet šis šuoliu išsinešė iš kirstynių ir nulėkė atgal keliu su savo destrieriu
vartydamas ir savus ir svetimus. Paskui jį pabandė nulėkti ir jo ginklanešys,
bet kartu sus savo arkliu, greit nusivertė ant žemės.
- Baugartneri, kad jus kur, ko
žiopsot?! Greit jį verskit žemėn!!! – užrėkiau akimis ieškodamas savo
arbaletininkų vado.
Neradau bet supratau, kad komanda
suveikė - Žano de Bido destrieris,
apsmaigstytas strėlėmis, prispausdamas savo raitelį, žvengdamas griuvo ant
kelio. Labai gerai...
Apsidairiau ir su giliu
pasitenkinimu pastebėjau, kad viskas beveik baigta. Keletas riterių visai
vykusiai mojuodami kalavijais ir valdydami žirgus bandė atsiginti, bet juos vis
labiau spaudė link daubos. Kuo baigsis ši kova – nebeliko jokių abejonių.
Juolab, kad tenlink nuskuodė Loganas su žandarais.
- Dirbam, dirbam! Gyvi mums
nereikalingi! – paraginau savuosius ir nušokau nuo kaprizo prie dengto furgono.
- Imam. Imam... varom... dirbam...–
pasičiupo komandą seržantai ir dešimtininkai.
Gražuoliukai! Pasidžiaugiau savo
galvažudžių darniais veiksmais ir nuplėšiau užuolaidėlę nuo durelių. Su didžia
nuostaba viduje pamačiau jauną moterį apsisiautusią visiškai juodu apsiaustu su
gobtuvu ir lygiai taip pat apsirengusią sauso asketiško veido vyresnę
moteriškę. Ot tai kas per...
Daugiau nespėjau nieko pagalvoti,
nes jaunoji moteris ištiesė ranką, žybtelėjo kibirkštys...
- Kad tave kur... – net nežinau
kaip spėjau truktelti galvą į šalį ir išvengti kulkos.
Visai šalia žando tvykstelėjo
ugnis, galvoje suskambėjo fanfarai, akyse aptemo, o mano vargšas kūnelis,
žvangėdamas metalu virto ant žemės.
- Kapitone, kapitone, jūsų
mylista... – atrodė, kad balsai girdisi kaip iš už vatinio apkloto ir kaip
milžiniški varpai, skamba mano galvoje.
- Tyliau, gi jūs... – bandydamas
numalšinti skambesį ausyse, kelis kartus trinktelėjau sau per ausį,
grybštelėjau kažkieno ištiestą ranką ir atsistojau ant kojų. – Kas čia, blyn,
po velnių buvo?
- Va... – Bumbgartneris už
rudaplaukės kasos laikė į mane šovusią merginą.
- Kas tokia? – pagaliau sufokusavęs
akis, pamačiau, kad mergina visai daili.
- Būk tu prakeiktas, šlykštus
plėšike! – vokiškai išrėkė mergina ir staiga iš už korsažo ištraukusi ilgą
ploną stiletą, dūrė sau į krūtinę.
- Op-pa... – pasimetęs aiktelėjo
Burbgartneris ir paleido merginą, kuri nevalingai krito ant kelio.
- O ši, kaip ir be sąmonės!!! –
kažkodėl linksmai šūktelėjo vienas iš mosarabų ir čiuptelėjęs jai už kojos,
timptelėjo lauk iš vežimo. – Ot kvaiša...
- Kokio velnio akis išsproginot? –
piktai spyriau į vežimo ratą. – Greit ieškokit pinigų.
- O ko jų ieškoti? – Almeida
pridėjęs gerokas pastangas iš vežimo išvertė mažą statinaitę, kuri dusliai
stuktelėjo į žemę. – Dar dvi tokios...
- Imam ir dingstam. Mikliai... –
pritūpiau ir ramindamas sąžinę, ant laibo merginos kaklo pabandžiau apčiuopti
pulsą.
Ne, gaila gi... aišku, kad ji
norėjo išvengti gėdos, nes šiais laikais, kitokios baigties mergaičiukės
belaisvės ir negalėjo tikėtis. Bet, velniai rautų, aš visiškai jos nesiruošiau
atiduoti kareiviams. Ir pats nesiruošiau... Pala... pulsas yra!
Klaikiai daužosi, bet stiprus ir
ryžtingas. O-ch tu mano gudruole... o štai ir vokas nervingai truktelėjo. Taigi
tavo korsetas iš banginio ūso su plieninėmis plokštelėmis! Štai, žinodamas, kad
nepramuš, ir bedė į save. Norėjo mums apsukti galvą. Na-na...
- Ką su juo? – prie manęs pritempė
nurengtą, kaip kokį bėdžių, pusnuogį vyruką.
- Žanas de Bido, Pon-Sen-Vincento
senjoras?
- Tas pats. Su kuo turiu garbės? –
vyrukas išdidžiai sušniurkštė savo sudaužyta nosimi.
- Senjore, kas ji? – parodžiau į
gulinčią merginą.
- Madam Felicija Kori, Belbriuko
senjora... – vyrukas iš nevilties truktelėjo ir iki kraujo prikando lūpą. –
Mano sužadėtinė...
- Na ką aš galiu pasakyti: meilės
ir santarvės... – linksmai nusijuokiau ir draugiškai plekštelėjau vyrukui per
petį. – Dovanoju gyvenimą. Kai mes išeisim, kaip nors patys atsirišit. Ir
šitą... nepamirškit pranešti savo sužadėtinei, kad užtenka apsimetinėti. Ir
dar... branginkite ją.
Nežiūrint į skambančia makaulę,
tiesiog plyšau iš džiaugsmo. Ir reikalas visai ne gausiame grobyje ir dešimtyje
tūkstančių florinų, už kuriuos mano siuzerenas galės paruošti du korpusus ir
galų gale apspardyti šveicarus ir visokius ten lotaringus. Na, šitai, žinoma –
tiesiog nuostabu, juolab, kad dešimt procentų nukeliaus į mano šikšną. Bet
labiausiai tai džiugino, kad šita trapi ir gudri mergaičiukė liko gyva Aš jos
nepažystu ir kažin ar kada nors ją dar pamatysiu, bet nuoširdžiai džiaugiuosi
tokiu sumanumu. Kodėl? Viskas labai paprasta – aš geras ir teigiamas
personažas. Taip-taip, žinau: taip neatrodau. Ir netgi dažnai atvirkščiai, bet
gėris – tai vidinė būsena, o visa kita tik skydas, kuriuo mano trapi esybė
prisidengia nuo žiauraus išorinio pasaulio.
- O brač, tai bent pasakiau! –
balsu nusistebėjau. – Filosofas, tu, brolau. Tiesiog Ciceronas!
- A?.. –perklausė šalia jojantis
Tukas.
- Nieko! Žvalgus priekin
išsiuntei?.. Visai sukvaišėjai ar ką?! Vykdyt, o tai velniop išmesiu iš kuopos...
Mikliai tu man...
P.S. Kai kurie paveikslėliai pasiskolinti iš čia...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą