"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXXIII skyrius. 2017-09-08

XXXIII skyrius

Ateis laikas, kai mokslininkai tiesiog kiekvieną Murteno mūšio (v.p.: Schlacht bei Murten, 1476-06-22) dalelytę išnagrinės iš pagrindų ir nuspręs, kad Karolis Drąsusis šį mūšį pralošė. Na ir nebus nieko keisto: sunku jį pavadinti pergalingu, jei burgundai neteko apie aštuonis tūkstančius karių. Ir tai tik užmušti. Ir dar visą artileriją. Tiesa, atsitraukė drausmingai ir su pilnai išskleistomis vėliavomis. Be jokios abejonės, kad atkreips dėmesį į tai, kad Karolis ėmėsi įdomios taktikos, kuri leido nors kažkiek išlaikyti mūšio pusiausvyrą: išmušti visą Elzaso ir Lotaringijos riterystės pažibą, pridaryti didelių nuostolių šveicarams ir sudrebinti šveicarų falangos nenugalimumo šlovę.

O aš... O aš ką? Aš nieko... Baronas van Gutenas tik savo kukliomis išgalėmis, kiek galėdamas, padėjo siuzerenui. Įkvėpė, palaikė, petys į patį su savo kuopa badėsi ir kirtosi. Na ir, aišku, asmeniškai sužeidė Lotaringijos kunigaikštį. Nelaimei... arba laimei – ne mirtinai..

Trumpiau... jei be patoso. Tai įvykiai pasisuko taip. Netekę beveik visos savo kavalerijos, konfededatai labai sulėtėjo. Buvo priversti pastoviai persirikiuoti ir atmušinėti  beatodairiškus Burgundijos žandarų smūgius. Tik šiuo atveju, pasisėmę patirties, niekas neatakavo jų kaktomuša. Apsiribojo tik provokuojančiais įkandimais ir drausmingai laikėsi savo tikslo: sulaikyti ar sulėtinti priešo judėjimą, o jei pasiseks, tai dar ir sujaukti falangos rikiuotę. Manau suprantama, kad iki galo šios užduoties nepavyko realizuoti, tačiau vis tik, išlošė laiko, kad Žako iš Savojos korpusas, kartu su kažkokiu pastiprinimu, galėtų ateiti.

Lui Brauno (Louis (Ludwig) Braun, 1836-1916) paveikslas. Murteno mūšis 

Maestro Pelegrinas buvo aukštumoje ir į tankias priešų eiles iššovė viską ką tik sugebėjo ir pražudė bei sužalojo ne mažiau kaip penkis šimtus pėstininkų. Na gal panašiai tiek, o gal net gerokai daugiau. Paskutinį šūvį iš paskutinės jau nuo lafeto nulėkusios serpentinos iššovė asmeniškai ir su pabūklų įgulos likučiais, visai protingai nusprendęs nesivelti į peštynes, garbingai atsitraukė.

Manoji, dvidešimt penktojoje kuopoje, kurią dvidešimt pirmame amžiuje pavadintų nesukomplektuotu batalionu, tarnavo ispanai ir portugalai. Štai jie ir priėmė pagrindinį smūgį ir susipažino su šveicarų įniršiu. Na ne, mes jiems karyboje nė kiek nenusileidome ir netgi atvirkščiai, tačiau tokio beviltiško pasiaukojimo mumyse nebuvo. Šveicarai paprasčiausiai bukai puldinėjo ant iečių, kurios lūždavo nuo kvapą išleidusių kūnų svorio. Tiesiogine to žodžio prasme – iki kulkšniukų stovėjau priešo kraujyje, o lavonų kalnai, kai kuriose vietose, buvo aukštesni už mane. O šiaip jau man gimė viena tokia idėja! Reikia išprašyti iš valdovo manajai kuopai raudonus batus, kurie simbolizuotų jų žygdarbį. Nors... pala... mane ir vėl kažkur ne ten nunešė...

Tuo momentu, kai, pagaliau atvyko de Romono korpusas, maniškių buvo likę gal tik trečdalis. Taip, iš manųjų aštuonių šimtų kovotojų, rikiuotėje beliko vos šimtas septyniasdešimt. Nesikuklindamas galiu drąsiai pareikšti – mes nepasitraukėm. Naujai iškeptas ševalje van Breskensas kovėsi kaip tūkstantis kalniečių ir asmeniškai nukirsdino forchuto vėliavnešį, prie kurio prisiartino į gabalus sukapojęs kelis vėliavnešį supusius dopelsoldnerius. Tačiau vis tiek gavo su alebarda per galvą ir dabar tik mykia. Vaikšto, ėda, šika, o štai kalbos dovana iš vargšo atimta...

- Vyno, kad jus kur... kchr... blyn...

O, jau nemykia! Prašo vyno: reiškia – taisosi. Na ir kas gi ten su juo nutiks? Galvelės pas škotus kietos...

Taip... apie ką aš čia? Tai štai... kada jūsų nuolankus tarnas eilinį kartą susiruošė į aną pasaulį, Karolis Gražioji Saulutė... tfu... Karolis Drąsusis pergrupavo žandarus į vieną galingą būrį ir smogė į konfederatų flangą. Šveicarai, kurie buvo pešėsi su mumis, negalėjo persirikiuoti ir susimaišė. Žandarai, tarsi įkaitintas peilis per sviestą, perrėžė jų rikiuotę ir tiesiogine žodžio prasme, sumaišė su šūdais. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Šveicarai nebūtų šveicarais, jei taip paprastai būtų atsitraukę. Antroji ir trečioji falangos persirikiavo ir alebardomis perkirtusios ežius, pabandė užeiti į mūsų užnugarį. Tačiau kaip tik tuo metu atvyko Žako iš Savojos korpusas ir stojo su jais į kovą, o žandarai negailestingai ėmėsi naujo grobio.

Bet vėlgi tai nepadėjo. Prakeikti konfederatai vis tik prasiveržė per vagenburgą ir net nežinau kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne naujai iškeptas riteris Edvardas Bošanas ir mano ginklanešys Klausas. Šie vyrukai organizavo mažąjį pragarą žemėje - susprogdino du vežimus su paraku ir iškepė beveik visą prasiveržusį šveicarų būrį. Na-a taip... labai įspūdingas reginys... ir kartu šlykštus.

Tik dar bėda ta, kad kartu su šveicarais pražudė pusę mūsų arbaletininkų iš Lombardijos ir kažkiek anglų lankininkų. Na bet taip jau būna... Svarbiausia, kad abu gyvi, nors kažkiek ir paangliję. Ypač Edvardas – britas realiai tapo panašus į lauže keptą bulvę.

Galutiniame rezultate – šveicarus sustabdėme. Naktį atsitraukėme, nes nematėme jokios prasmės tęsti kovą, o konfederati priėmę formalią pergalę, mus paleido.

A, dar prie to pačio... Atsitiktinumo dėka, Žakas Savojietis galėjo sau ramiausiai paimti Murteną. Gynėjai neįtikėtinai įkvėpti artėjančios pagalbos ir tuo, kad apgulties korpusas paliko pozicijas, organizavo pramuštgalvišką išpuolį, kuriame dalyvavo beveik visos jų pajėgos. Tik neapskaičiavo to, kad Žakas apdairiai paliko penkis šimtus žandarų pasaloje. Savaime suprantama, kad miesto kovotojai gavo per visus galus. Burgundai negailestingai juos mušdami, kaip kokią avinų bandą ginė atgal į miestą ir vos neprašoko hersos Tačiau laiku sustojo, nes puikiausiai suprato, kad miesto gatvių mūšyje nieko gero nebus.

, kuris iškrenta iš aukos rankų. Nušvitimas ir Na, o štai tokio grožio? Grūdintas, grakšti savo lakonišku išbaigtumu strėlė su muzikiniu skambesiu sminganti į kirasą, kuri papuošta saikingu ornamentu. Saulės blyksniai ant kalavijo, kuris iškrenta iš aukos rankų. Galingo ir kupino jėgų kovotojo veide pasirodantis nušvitimas ir supratimas to, kas mums, gyviems - dar nesuprantama ir nesuvokiama. Ir kraujo purslų aureolė...

Tfu, kad mane kur... ot tai sukirbėjo! Ne, aš ne psichas, o paprasčiausiai kiekviena kova, kiekviena mirtis mūsų sieloje palieka pėdsaką, kuris deformuoja pasaulio suvokimą. Ir aš ne išimtis. O gal aš išties kvanktelėjau ir pavirtau į kraugerį maniaką? Žodžiu... tai nesvarbu...

Net ir nežinau, kaip pats išlikau. Mūsų pusėje žuvo labai daug kilmingų ir garbingų kilmingųjų. Tame tarpe ir Žoržas de Roziumbo, su kuriuo jau nebebūtų galima išvengti dvikovos, jei šis garbingas žmogus būtų likęs gyvas. Amžina tau šlovė, kabaljero! Velnias... vėl ašara nori prasiveržti... Kur gi ten ta mano taurė?

- Šlovė didžiosios Burgundijos gvardijos vadui!!! – išrėkė visiškai apsinešęs seras Džonas Midletonas ir išmaukęs taurę, sudribo kažkur po stalu.

- Šlovė!!! – nuo Burgundijos didikų balsų gausmo nukrito didžiulis tinko gabalas.

O grafas Pilypas de Krua, taikydamas į viešnamio šeimininkės batelio aukštą kulną, dar iššovė ir iš pistoleto.

De Romono grafas, tai yra Žakas Savojietis ir de la Roš-en-Ardeno grafas, tai yra didysis bastardas Antuanas – sumąstė ant stalų sutrypti kažką panašaus į džigą.

- Broliai!!! – ryžtingai pastuksenau durklo rankena per bokalą. – Aš laikysiu garbe po savo vėliava priglaudęs pačius veržliausius šio pasaulio karius. Hip-Hip!!!

Taip, štai tokie reikalai. Olivje de la Maršas, būdamas nemalonėje, liko tik didžiuoju dvaro prievaizdu, de Roziumbo – danguje šoka su angelais, o aš, šiandieną, iš pačio valdovo rankų, perrištą lazūrinės spalvos atlasine juosta, gavau kapitono buožę ir tapau visos Burgundijos gvardijos dalinio vadu. Tuo pačiu tapau ir pagrindiniu didžiuoju vyriausiuoju kamerheriu (v.p.: vok.: Kammerherr – pažodžiui – kambarių ponu. Tačiau tai ne prievaizdas. Iš esmės visai kita pareigybė, kuri priklauso nuo atitinkamo valdovo dvaro statuto ar papročių, tačiau bet kokiu atveju, tai valdovui artimiausias žmogus, patikėtinis, patarėjas ir t.t.., ir pan.) – sau ant sprando pasikabinau valdovo apsaugą. Tik savo darbą sau sėkmingai permečiau Loganui. Užsitarnavo kipšas. Štai taip. Okupavę geriausią viešnamį visame Nansyje, švenčiame. Nusikratome stresu, o tai iki žagsulio prisikentėjome kovos lauke. Minime žuvusiuosius, o kartu ir pilamės į gerkles. Velnias... kad kaip nors ir šio viešnamio nesudeginus...

Nesudeginom, bet atsipalaidavom neblogai. Taip gerai, kad net neprisimenu, kaip atsidūriau savo viloje, o apie vakarykščius įvykius teko sužinoti iš tetulės Lilitos. Senoji čigonė iš pačio ryto, rūpestingai, kaip kokia motina, atitempė puodą ugninio buljono ir ėmėsi maitinti iš šaukštelio.

- Na ir kam tu taip padarei, Žanai? – čigonė priekaištingai palingavo galvą.

- Ką?.. – palaikęs burnoje karšto buljono atgavau kalbos dovaną.

-Ką?! – Lilita net mostelėjo rankomis ir vėl ėmėsi šaukšto. – Štai ką! Savęs nemyli, savo smegenų nemyli, pilvo savo nemyli. Kodėl?

- Žinai, dAi (v.p.: kirtis ant „a“ – pagarbus kreipinys pas čigonus)... – pabandžiau pasikelti ir savo nuostabai supratau, kad skausmo kūne nėra ir ypatingų pastangų nereikia. – Žinai, kai kada norisi paprasčiausiai užsimiršti ir pasislėpti. Aplinkui būna taip baisu...

Čigonė supratlingai linktelėjo , įdėmiai dėbtelėjo į mano akis ir staiga pasidomėjo:

- Sūneli, o aš tau niekada nebūriau?

- Ne. O tu gali?

- Žinoma. – Lilita linktelėjo. Jos veidas buvo visiškai rimtas. - Aš juk kažkiek esu „čuvichani“.

- Ragana?.. Niekam apie tai nesakyk.

- Aš ir nesakau... – šyptelėjo Lilita ir iš kažkur  išžvejojo tuščią sidabrinį dubenėlį ir kamuoliuką vilnos su prismaigstytomis į jį adatomis. – Dabar užmerk akis ir ramiai gulėk. Aš kalbėsiu, o tu jei norėsi, galėsi klausinėti

Po sriubos mano iškankintas kūnas pasijuto gerokai geriau, todėl aš ramiai padėjau galvą ant pagalvės ir prisimerkiau. Įdomu...

Pasigirdo vandens teliuskavimas ir po akimirkos čigonė ėmė kalbėti:

- Vai-bai, berniuk mano. Tu neseniai pasiėmei daug gyvybių, bet reikiamų taip ir negavai...

- Kas su jomis?

- Vienam visai blogai, bet išgyvens. O kitas sveikas, nors tu jį pirmą turėjai...

Smegenys suprato čigonės žodžius. Tas, kuriam blogai, bet kuris gyvens – Rene, o antrasis, kuris sveikas –prakeiktasis Kampobasas. Gudročius lombardas mūšio metu, metęs savo žmones, kažkur dingo, bet pabaigoje apsireiškė ir net įsigudrino patekti Karoliui į akis surengęs bereikšmę, parodomąją ataką su savo palydovais. Ot gi, kalės vaikas...

- Yra dar vienas... – man pasirodė kad čigonės balsas sunerimo. – Tačiau jis... jis ir miręs, ir gyvas. Tuo pačiu metu. Kaip tai gali būti? Papasakok man.

- Kažkada, labai seniai, užmušiau labai blogą žmogų. Ir štai, neseniai sužinojau, kad jis gyvas. Arba jį išspjovė net pats pragaras...

- Mielasis, ką jis padarė?

- Jis užmušė mano tėvą, o po to ir mano pamotę, kartu su dar negimusiu kūdikiu... – nevalingai suspaudžiau kumščius.

- Tu jį sutiksi dar ne greitai... – čigonė ramindama padėjo savo ranką ant mano peties. – Bet užteks kalbėti apie liūdnus dalykus. Nieko ypatingo nematau, o tai ką matau, tau nebūtina žinoti.

- Kuo daugiau žinių, tuo daugiau vargų?

- Tu labai protingas, mielasis. Nors bendrai paėmus, geriausiai, kad visų pirma susitvarkytum su savo meilės reikalais.

- Nepradėk, dAi... – nuleidau kojas iš lovos, pasiraukiau pagalvojęs, kad reikės užsiimti reikalais, ir paprašiau: - Lilita, geriau padėk apsirengti...

Iš kovos grįžau visiškai sveikas, tačiau vis tiek jaučiausi kaip sukultas obuolys, tarsi visas kūnas būtų viena skausminga mėlynė, tad dabar, paryčiais, kol neprasivaikščiosiu, kai kurie judesiai ganėtinai skausmingi.

- Dar ko... – prunkštelėjo čigonė ir suplojo delnais du kartus. – Ir be manęs yra kam padėti.

Girgžtelėjo durys, aš pasisukau, bet vietoje dvynių, lengvai nustebęs pamačiau rytietišką gražuolę. Arba guriją...

Priešakyje dviejų tarnaičių su nukrautais padėklais, sustingo neįtikėtinai graži mergina su rytietiškais apdarais.

Ilga brokato liemenę juosė pynutė, kuri paryškino neįtikėtinai liauną taliją, ilgas kojas puošė šarovarai ir šlepetės su užriestais galais. Juodus plaukus prilaikė plonytė diadema, o apatinę veido dalį slėpė lengvas, tarsi besvoris vualis...

- Sveikinu tave, mano pone... – Zemfiros balsu ištarė gurija ir skambčiodama nesuskaičiuojamomis apyrankėmis ant rankų ir kojų, nusilenkė.

- Na jūs čia aiškinkitės, o aš ir taip turiu kuo užsiimti, - Lilita iš kambario tarsi išgaravo.

Štai tau kad nori... Dar tada, kai išvykau iš Nensio, Zemfira atrodė kaip visiškai išsekusi suglebėlė. Aišku, kad buvo kažkokios užuominos, kad tai simpatiška mergina, bet štai ši mergina... Net ir nežinau ką pasakyti... Pala! O ką Lilita turėjo galvoje sakydama: „...geriausiai, kad visų pirma susitvarkytum su savo meilės reikalais“? O, blyn... ir vėl moteriški suokalbiai...

Tarnaitės, gavusios merginos įsakymą, pasišalino iš miegamojo, o sirė vikriai prisiartino ir suklupusi paslėpė savo veidą mano delnuose:

- Aš savo ponui paruošiau pusryčius...

- Chm... – kažkodėl jaučiausi sutrikęs. – Na... tada valgydink, ar ką...

Akimirksniu ant mažo stalelio, kuris stovėjo šalia lovos, atsirado padėklas... O Dieve Šventas! – Padėklas buvo nukrautas pačiais tikriausiais čeburėkais (v.p.: iš esmės „burėkų“ yra labai daug rūšių ir jie žinomi nuo pačių seniausių laikų. Pas mus labiausiai paplitęs „skanus burėkas“ – krym.: „çiberek“ arba turkiškai: Çiğ börek ar çibörek „žalias burėkas“ – žaliasis, kadangi į tešlą dedama termiškai neapdorotas faršas ir kepamas/verdamas kartu), gausybe pijalų (v.p.: persų k.; sk. pijala) - kūgio pavidalo puodukas be ąselės, į viršų platėjantis) su padažais, pachlava (v.p.: arba dar bachlava - tradicinis pyragaitis/saldumynas su riešutais), kažkas nepažįstamo ir kavos servizas.

- Labai skanu... – su didžiausiu pasimėgavimu atsikandau sultingo čeburėko.

- Jūsų neverta vergė ilgai ieškojo tinkamo avinėlio, o po to tris mėnesius stebėjo, kad jį teisingai šertų... – patenkinta ištarė mergina ir nuščiuvusi delnu burną.

- Paduok man štai tą skrynelę, - kavos puodeliu parodžiau į dėžutę ant stalo. – Ir jei dar kartą save pavadinsi verge, aš tave... aš tave...

Ką gi aš su ja padarysiu, taip ir nepasakiau. Kaip nepagarsinau ir keletą vaizdinių iškilusių mano galvoje. Vardan moralės. Ir šiaip...

- Viską ką pageidausite, mano pone... – mergina akimirksniu įvykdė prašymą ir vėl klūpodama sustingo su dėžute ant ištiestų rankų.

- Čia tau. Ir tavo ponas pageidauja pasidalinti su tavimi pusryčius.

- Man?.. – didelėse migdolinės formos sirės akyse sužibo džiaugsmas, bet iškart jose pasirodė ir ašaros. – Tačiau aš neverta jūsų malonės, pone...

- Tu verta daugiau, mergaite, - atsargiai nubraukiau ašaras nuo Zemfiros skruostų. – Įsakau tau daugiau neverkti.

- Neverksiu, pone... – sirė akimirksniu atidariusi dėžutę pasipuošė ten gulėjusiais auskarais ir kolje (v.p.: pranc. collier – dažniausiai prabangus moteriškas kaklo papuošimas – puošnus vėrinys), pakštelėjo man į ranką ir įsitaisė prie stalelio.

- Va štai taip, jau gerokai geriau... – aš atvirai gėrėdamasis mergina, karštligiškai ieškojau išeities iš susidariusios situacijos.

Kokios situacijos? O štai tokios... Velniai rautų! Aš matau akis, kurios pripildytos meilės ir pagarbos. Na ir pats, kad mane kur... velnias... O gal viską paleisti ir tegul būna kas bus? Tikrai, tegu būna taip, kaip bus.

- Pone, aš turiu jums papasakoti savo istoriją...

- Aš viską žinau... – perbraukiau pirštais per merginos delną. – Ir aš tavęs visiškai nesmerkiu.

Aš iš ties viską žinau – Chotabyčius pasialino keliomis smulkmenomis. Ir ką čia pasakysi? Gal tik tiek, kad dėl meilės daromoms kvailystėms ir niekšybėms nėra jokių ribų. Bet tai jau visai kita istorija ir aš ją papasakosiu kitą kartą. Mano, žmogaus, kuriame dar liko šiek tiek anos gyvenimo suvokimo, tai iš vis nieko baisaus nenutiko. Visi gali klysti – ypač jaunystėje. Na, o portugalų ruterį, kuris apgavo merginą ir įkišo ją į vienuolyną, po to kai ji jį atstūmė, nubaus pats gyvenimas. Arba aš – jei sutiksiu jį savo kelyje.

- Aš savo tikėjimo neišdaviau... – matomai Zemfira nusprendė paaiškinti jai pačiai gana svarbią aplinkybę. – Mano šeima ir aš pati, krikščionys. Mus dar vadina maronitais (v.p.: Maronitai - krikščionių etnoreliginė grupė Levante. Jų pavadinimas kilęs nuo sirų šventojo Marono, kurio pasekėjai persikėlė iš Šiaurės Sirijos į Libano kalnus ir ten įkūrė Maronitų bažnyčią. Šiuo metu maronitų daugiausia yra Libane, kur rezidentas privalo būti maronitas, ministras pirmininkas – sunitas, parlamento pirmininkas – šiitas, viceministras pirmininkas ir parlamento vicepirmininkas – stačiatikis). Taip, kad...

Maronitai (senovinė graviūra)

- Man tai neturi jokios reikšmės, mergaite, - atidžiai tyrinėjau sirę ir niekaip negalėjau suprasti, kaip galėjau nepastebėti tokio grožio. – Geriau tu man pasakyk štai ką: tu nori namo?

- Namo? – sirės akutės išgąstingai blykstelėjo. – Ponas mane išveja?

- Ne, mergaite mano, aš turiu galimybę tave išgabenti į tėvynę pas tėvus.

- Ne!.. – Zemfira krito ant grindų ir apkabino mano kojas. – Aš nenoriu!..

- Kodėl? Tu bijai tėvo? Neverta – kiek man žinoma, tavo tėvas sugniuždytas skausmo ir su džiaugsmu tave priims atgal.

- Mano vieta šalia jūsų kojų, pone! – sirė dar stipriau įsikabino į kojas. – Nevykite!!! Meldžiu!!!

Še tau, kad nori. Kažkokios tai melodramiškos aistros...

Pasistengiau kuo greičiau ją pakelti nuo kilimo, priglaudžiau prie savęs ir sušnabždėjau į ausį:

- Na ką tu... Na iš tikro... Niekas tavęs be tavo sutikimo neišsiųs. Nusiramink...

- Tiesa? – šniurkštelėjo mergina.

- Tikrų tikriausia. Neverk...

Na ir nebežinau ką su ja daryti. Panašu, kad mergina įsimylėjusi iki ausų. O aš? O aš – ne. Graži, patraukli, ne juokais jaudina... bet ne daugiau. Nors... niekas gi neverčia jos man mylėti. Meilė  - labai kaistas dalykėlis. Būna, kad užgriūna ant galvos kaip sniego lavina, o būna, kad ateina su laiku. Ir visai nebūtinai ji pirmuoju atveju bus stipresnė ir ilgaamžiškesnė, nei antruoju. Tiek to, vis tiek anksčiau kaip po metų nepavyks merginos išsiųsti  namus... O per metus dar daug kas gali nutikti.

Zemfira po mano pažadų taip nušvito, lyg aš ją būčiau pavadinęs mylimiausiąją žmona ir iš miegamojo išbėgo vos ne pasišokčiodama. Na-a taip... mergaičiukė.

Apsirengti padėjo pačiu laiku pasirodę dvyniai ir aš nužingsniavau aplankyti sužeistųjų bendražygių. Ne vila, o karo lauko ligoninė – lazaretas kažkoks (v.p.: lazaretas kilęs iš pranc. Lazaret ar it. Lazzaretto - stacionari gydymo įstaiga prie kariuomenės dalies, skirta ligoniams, kuriems nereikia ilgo ir specializuoto gydymo). Su Loganu, tai viskas aišku. Beje jo čia ir nėra – dar negrįžo iš po išgertuvių. Apie Klausą jau pasakojau – šiek tiek vargšelis apdegė ir dabar nuo kojų iki galvos aptepliotas siaubingai smirdančiu tepalu, kurį pagamino Samuelis. Beje, Samuelis taipogi tarp nukentėjusiųjų – žydų daktariūkštis gavo strėlę klubus. Ir tai dar ne viskas. Chorstas neteko gabalioko ausies, o Fenui su alebarda trinktelėjo per pakaušį ir dabar vaikšto susisukęs kaip šimtametis senis. Van Risas pavyzdingai sveikas, nors neteko mažojo pirštelio, o Askensui sulaužytas raktikaulis. Žodžiu, kaip sakoma – iki vestuvių išgis. Pyktis tik ir ima.

Na taip ir reikia. Reikalas tame, kad ši pašlemėkų komanda nepaklausė mano įsakymo ir vietoje to, kad išsinešdintų į saugią vietą, pasislėpė netoli visų įvykių sūkurio. Na ir aišku, kad gavo per kaulus, kai ant jų, persigrupuodamas netyčia užvirto Elzaso riteris Osvaldas fon Tierstenas su visa savo palyda. Maniškiai išliko tik todėl, kad paskutinę akimirką su jais išsiunčiau dešimt arbaletininkų, o riterio palyda nebuvo gausi. Žodžiu, per susidūrimą krito šeši manieji šauliai, o anie gavę geros pylos , pabėgo. Knechtus – ietininkus sukapojo ir papjovė, o patį Osvaldą fon Tiersteną bendromis pastangomis paėmė į nelaisvę. Be viso to, paaiškėjo, kad Osvaldas fon Tierstenas buvo ne šiaip eilinis riteris driskius, o tikras aukštutinio Elzaso balji – administratorius. Jis buvo vos ne antrasis asmuo tarp Elzaso riterių vadovybės. Prieš pat kovą, būtent jis, įšventino Rene į riterius. Štai taip. Sėdi dabar požemyje ir liūdi dėl tokios beviltiškos padėties ir gėdingos nesėkmės. Žodžiu, laukia išpirkos. Na bet nieko, panašu, kad jo pasiimti jau išvyko, tad greitai su ramia sąžine galės keliauti laisvėn.

- Na ką, maestro Fenai, nugarėlę skauda? – įėjęs į kambarį, kur jis buvo įkurdintas kartu su Chorstu, plekštelėjau per nugarą.

- Ouuu-u-u!.. – užkaukė inžinierius ir braukdamas iš skausmo nuriedėjusias ašaras chalato rankove, pabandė nusilenkti. Tačiau nesugebėjo, nes ir taip jau buvo susisukęs.

- Ir ne stūgauk. Ačiū sakyk, kad iš vis galvos nenurideno. Kur gi aš dar naują kokį kiną surasiu? Štai taip... – pagrasinau kumščiu architektui ir  pasisukau į Chorstą, kuris buvo sustingęs nusilenkime. – Kur ausis, aš tavęs klausiu? Pasivaikščioti išėjo? Gal ir antrą išleisti? Aš galiu.

- Pone!..

 - Šeimininke!..

-Tylėt! Visus nubausiu! – ypatingai tai nepykau, bet šaukiau dėl profilaktikos. – Va, štai, ką dabar veikiat? Tinginiaujat?

- Konkubinatą studijuojam (v.p.: lot. concubinatus concubina – sugulovė. Terminas kilęs iš Romos teisės. Tai yra  teisiškai sureguliuotas nesantuokinis gyvenimas tarp laisvo vyro ir laisvos moters. Viduramžiais dažnai buvo taikomas sprendžiant ginčus tarp skirtingų luomų sugyventinių, kaip pavyzdžiui tarp kokio didiko ir kurtizanės. Dar pavyzdžiui, atskirais atvejais, tai net vedybos pagal susitarimą ar sutartį (nepainioti su šiuolaikine santuokos sutartimi) – galėjo būti laikoma konkubinatu, o ne tikrąja santuoka)... – išrėžė Chorstas. – Gal būt jums greit prireiks.

- O aš iš atminties į frankų kalbą verčiu karvedžio Sun-Tzu traktatą (v.p.: Sun Tzu, Sun Zi arba Sun Wu buvo šešto amžiaus pr.Kr. Kinijos generolas ir karo strategas. Jis yra plačiai žinomas dėl jo veikalo "Karo menas", kuris darė įtaką viso pasaulio karybos istorijai)... – skausmingai raukydamasis pralemeno Fenas.

- Išgamos, aš jums ne tik užvošiu bet ir pakarsiu!.. – pagrasinau ir likau patenkintas jų išgąstinga reakcija. – Žiūrėkit, jūs man!

Sun Tzu

Po to atėjo eilė van Risui ir Askensui, tačiau paskutinę akimirką persigalvojau ir su šiais veteranais tik maloniai paplepėjau. Tuo pačiu išsiklausinėjau apie susidūrimo smulkmenas ir iki ašarų prisijuokiau iš Feno, kuris pasišokėdamas pabandė išmušti fon Tiersteną iš balno.

- Na tai reiškiasi, siauraakis sukaukė kaip skerdžiamas, ir kaip pašoks!.. – Askensas nuoširdžiai nusijuokė ir čia pat susigriebė už peties.

- Ir kaaaaaip tvojosi!.. – purtydamas sutvarstytą ranką užkaukė Piteris. – Idiotas!

- Baik jau... – stumtelėjo atsigavęs Askensas. – Palašu tai jis puikiai mojavo. Tik šokinėjo kaip ožys ir kriokė, kaip nebaigtas pjauti paršelis...

Garbieji veteranai vėl ėmė kvatotis.

- Gerai jau, brolužiai, su jumis gerai, bet reikalai patys nesusitvarkys... – paplekšnojau per pečius seniesiems draugams ir susiruošiau išeiti.

- Kapitone... – Askensas pagarbiai mane sulaikė. – Jūs savo mažuosius kaip nors apdovanokit. Tai jie įsigudrino riterio žirgo kojas perpjaut. Be jų - net ir nežinau kuo viskas būtų baigęsi...

- Būtinai. Na, laikykitės ir labai jau ne girtuokliaukit... – nuėjau aplankyti Klauso.

Atidarau jo kambario duris ir sutrikęs sustingstu...

Man vaidenasi?..

Aš gi...

Suplėšyti į gabalus man juos, ar ką?..